Kol kas šalyje gyvūnų kapinės teisėtai veikia tik Vilniuje ir Kauno rajone. Panevėžyje dėl jų irgi apsispręsta jau seniai. Net vieta parinkta – maždaug pusė hektaro miesto pakraštyje, šalia K. Naruševičiaus ir V. Alanto gatvių. Nemažai ir parengiamųjų darbų atlikta. Tačiau bėga metai, o rasti, kas parengtų techninį projektą, niekaip nesiseka.
Panevėžio miesto savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojo Dariaus Linkono teigimu, projektavimo paslaugos buvo pirktos net kelis sykius: 2019-aisiais – tris, pernai – visus keturis.
„Paskutinį kartą – per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą, siekiant išsiaiškinti rinkos situaciją, – pasakoja specialistas. – Gavome du pasiūlymus, bet jie net du tris kartus viršijo projektavimo paslaugoms planuotas lėšas.“
O neatlikus techninio projekto ir negavus statybą leidžiančio dokumento, tokie darbai, pasak D. Linkono, negalimi.
„Šiandien net pasakyti, kiek kainuos kapinės, negalima, nes neatliktos techninio projekto paslaugos“, – pripažįsta jis.
Sunkūs pasirinkimai
Miesto Savivaldybė prašymų dėl gyvūnų laidojimo kol kas nėra gavusi. Tačiau Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovės Rūtos Liberienės patikinimu, kapinės jiems net labai reikalingos. Mat tai jai dažniausiai panevėžiečiai skambina pasiteirauti, kur būtų galima palaidoti augintinį, su kuriuo teko atsisveikinti dėl senatvės ar ligų.
„Kai kas net mano, kad jau yra legalios kapinės. Bet jų nėra. Neišjudame iš mirties taško“, – neslepia kartėlio.
R. Liberienė beveik neabejoja, jog privačių namų savininkai augintinius greičiausiai laidoja savame sklype. Problemų turbūt nekyla ir turintiesiems kolektyvinį sodą. Bet štai daugiabučių gyventojams tėra vienintelė išeitis – nelegalios laidotuvės.
Gyvūnų globos draugijos vadovė prisipažįsta tokiems panevėžiečiams tegalinti pasiūlyti pasiprašyti, kas pavėžės, jeigu nėra savo automobilio, ir ieškoti gyvūnų kapinaičių netoli Miežiškių. Nors tos – irgi nelegalios. Egzistuoja tik iš geros valdininkų valios ir supratingumo.
Kitas galimas pasirinkimas, anot R. Liberienės, – „Panevėžio specialaus autotransporto“ įmonė. Ten gyvūnų gaišenos priimamos nemokamai, paskui išgabenamos į Rietavą. Ir augintinių šeimininkai, sako ji, tokiam žingsniu taip pat kartais ryžtasi, nes tiesiog neturi alternatyvų.
Atsisveikina su ašaromis
„Panevėžio specialaus autotransporto“ įmonėje laikinai Miesto tvarkymo skyriaus vadovo pareigas einantis Sigitas Vainauskas sako, jog atvejai, kai gyventojai į įmonę atgabena gyvūno gaišeną, – pavieniai. Per metus tokių būna iki dešimties, pernai – tik 4.
Dažniau į įmonę pristatomi gyvi keturkojai. Jie porą savaičių karantinuojami, tuomet, jei ženklinti, perduodami gyvūnų globėjams.
Bet atveža, pasak S. Vainausko, panevėžiečiai ir senus, ligotus keturkojus draugus. Veterinarijos klinikoje juos užmigdo, o šeimininkai, neturėdami galimybės – ar kartais noro pasirūpinti augintiniu iki galo, atiduoda komunalininkams.
„Manau, gyvūnėlių kapinės reikalingos. Būna, kad atneša mums ir su ašaromis išsiskiria su augintiniu“, – neslepia S. Vainauskas. Juolab kad jų įmonę pasiekiantis gyvūnų skaičius tikrai mažesnis, nei galėtų būti tokio dydžio mieste. Vadinasi, sako specialistas, panevėžiečiai kritusius gyvūnus kažkur laidoja, ir gal ne taip, kaip norėtų.
Įsivaizdavo kitaip
Miežiškių seniūnijoje iš tiesų jau ne vienerius metus egzistuoja gyvūnų kapinės, nelegaliai atsiradusios miškelyje.
Laidoti augintinį miške griežtai draudžiama, už tai net skiriamos baudos, tačiau niekas to nepaiso. Dar praėjusią vasarą čia degė žvakelės, kapus puošė dirbtinės gėlės ir net nedideli paminklai.
Remigijus Budreika Miežiškių seniūnijai vadovauja dar tik apie pusantrų metų, tad sako galintis tik spėlioti, kokia šių kapinaičių istorija ir kada jose pradėta laidoti.
„Kai kurie kapai jau ir apleisti, seni, kiti, matosi, prižiūrimi“, – patvirtina seniūnas.
R. Budreikos teigimu, kapinaitės nėra didelės – įžengus į miškelį iškart net nesuprasi.
„Pavieniai kauburėliai, kai kur palikti žaisliukai, kitur pastebi sukrautą akmenų krūvelę… – pasakoja. – Prieš pirmą apsilankymą visai kitaip įsivaizdavau.“
Pasak jo, seniūnija nėra sulaukusi nė vieno prašymo, paklausimo ar skundo, pasipiktinimo dėl gyvūnų kapinaičių. Gal dėl to, kad daugeliui jos neaktualios – net nežino tokias esant. Vietos gyventojai savo augintinius greičiausiai laidoja netoli namų, savoje žemėje.
„Dabar klausimas dėl gyvūnų yra labai jautrus, – supranta R. Budreika. – Gal ir gerai būtų, jei skirtų kažkokią vietą ir nebūtų problemos palaidoti gyvūną. Aš būčiau nieko prieš.“