Pirmas kartas vyskupijoje
Panevėžio vyskupija pirmą kartą per visą savo gyvavimo istoriją į Vatikaną suruošė išvežti šešias dėžes dokumentų, kuriuos ištyrusi Šventųjų skelbimo kongregacija palaimintojo titulą turėtų suteikti iš šios vyskupijos kilusiam kunigui kankiniui Alfonsui Lipniūnui (1905–1945).
Birželio 14-ąją, A. Lipniūno įšventinimo į kunigus dieną, Kristaus Karaliaus katedroje surengtas iškilmingas bažnytinio tribunolo posėdis A. Lipniūno beatifikacijos, kitaip – šventumo bylai užbaigti vyskupijos mastu. Nuvežtus į Vatikaną dokumentus, kuriais siekiama įrodyti šio kunigo šventumą, toliau tyrinės Katalikų bažnyčios hierarchai.
Šventą gyvenimą nugyvenęs asmuo pagal nustatytą tvarką pirmiausia skelbiamas palaimintuoju, o jau tada yra galimybė jam suteikti ir šventojo titulą.
„Tikrai ne kunigui Alfonsui reikalingas šventojo titulas. Jo reikia mums. Reikia tam, kad turėtume į ką lygiuotis, į ką kreiptis užtarimo, kad žinotume, kokie yra tie šventieji“, – iškilmingame bažnytinio tribunolo posėdyje kalbėjo buvęs Panevėžio vyskupijos ganytojas, o dabar Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas.
Meldėsi už savo budelius
Birželio 14-oji Lietuvai ypač svarbi data. Tą dieną Lietuva mini kaip Gedulo ir vilties, o katalikų liturginis kalendorius prisimena prieš 4 metus palaimintuoju paskelbtą lietuvį arkivyskupą kankinį Teofilių Matulionį (1873–1962). Šio palaimintojo šventumo bylą rengė Kaišiadorių vyskupija.
Šįmet ši diena išskirtinė ir Panevėžio vyskupijai. Pirmadienį ne tik iš įvairių vyskupijos vietovių, bet ir kone visos Lietuvos į Kristaus Karaliaus katedrą suvažiavo didžiulis būrys tikinčiųjų būti kunigo A. Lipniūno beatifikacijos bylos užbaigimo vyskupijoje stebėtojais.
Į palaimintojo T. Matulionio ir pretendento į palaimintuosius A. Lipniūno gyvenimo kelius, jų pasirinkimus dėmesį atkreipė vyskupas Linas Vodopjanovas, kalbėdamas apie paties Jėzaus išsakytą pamokymą nebijoti tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Vyskupas pabrėžė, kad kankinimai, budelių patyčios, kalėjimai nepalaužė nei T. Matulionio, nei A. Lipniūno sielos. Abu jie išliko ne tik tvirti, nepalaužiami, bet ir atlaidūs savo kankintojams. Abu šie kankiniai meldėsi už tuos, kurie buvo tapę jų budeliais.
„O juk tai ir įrodo, kad tikėdamas, būdamas bendrystėje su Kristumi, gali viską pakelti“, – kalbėjo vysk. L. Vodopjanovas.
Vyskupas atkreipė dėmesį, kad šventą gyvenimą nugyvenusio A. Lipniūno mirtis tapo jo pergale.
Dėžėse – šventumo įrodymai
Bažnytinio tribunolo posėdis šventumo bylai baigti buvo savotiškas teismas. Posėdžio dalyviai – postulatorius, kitaip – ieškovas, vyskupo deleguotas teisėjas, teisingumo gynėjas, notarė ir pats vyskupas L. Vodopjanovas.
Posėdžio pradžioje Panevėžio vyskupijos kancleris kunigas Egidijus Tubelis priminė, kad pirmas posėdis, skirtas pradėti kunigo A. Lipniūno beatifikacijos bylai, įvyko jo mirties paminėjimo dieną – 2006 metų kovo 28-ąją. Rinkti kunigo A. Lipniūno šventumą įrodančią medžiagą tuomet paskatino tuometis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Beje, apie tai, kad A. Lipniūnas kada nors bus pripažintas šventuoju, buvo numatęs ir apie tai užsiminė jau pirmasis Panevėžio vyskupijos ganytojas Kazimieras Paltarokas.
Dokumentai, reikalingi įrodyti kunigo A. Lipniūno šventumui, rinkti 15 metų. Jų surinkta net šešios dėžės. Užvakarykščio posėdžio Panevėžio katedroje metu jos buvo užantspauduotos, ant jų antspaudus dėjo ir pasirašė vyskupas L. Vodopjanovas.
Kad visa surinkta medžiaga teisinga, joje nėra jokių nukrypimų nuo tiesos, prisiekė dokumentus Šventųjų skelbimo kongregacijai parengę bažnytinio tribunolo nariai: bylos postulatorius, ieškovo (visos Panevėžio vyskupijos) atstovas kunigas Vitalijus Kodis, teisėjas kunigas Eugenijus Styra, teisingumo gynėjas kunigas Jonas Morkvėnas, notarė, Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos sesuo vienuolė Jūratė Marcinkevičiūtė bei pats vyskupas L. Vodopjanovas.
Kodėl gi ne tu, Alfonsai?
A. Lipniūnas gimė 1905 kovo 12-ąją Talkonių kaime, Pumpėnų parapijoje, krikštytas Pumpėnų bažnyčioje. Augo žemdirbių šeimoje drauge su aštuoniais broliais ir seserimis. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Kadangi jo tėvų šeima nebuvo turtinga, o už mokslą gimnazijoje buvo privalu mokėti, gimnazistas Alfonsas dirbo korepetitoriumi.
Yra likę šio kunigo užrašų, sakančių, kad mokant kitus mokinius jam nebelikdavo laiko pasilinksminimams, nebuvo kada sueiti į kompanijas, o tai savotiškai formavo charakterį. Po gimnazijos A. Lipniūnas rinkosi kunigystės studijas. Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis jau įšventintą kunigu A. Lipniūną apibūdino kaip švelnaus, sugyvenamo būdo, turintį organizacinių gabumų, geros sveikatos, gerą pamokslininką. Tiesa, rektorius atkreipė dėmesį į silpnokas kunigo akis.
Vikaru A. Lipniūnas tarnavo Panevėžio katedroje. Iš tų laikų yra išlikęs jo dienoraščio įrašas, kurį ir pacitavo beatifikacijos bylos postulatorius kunigas V. Kodis.
„Vyrai gali būti šventi. Kodėl gi ne tu, Alfonsai?“ – taip tuomet pats į save kreipėsi šis kunigas.
Tikėjimą liudijo darbais
Kaip gabus mokslams, iš Panevėžio kunigas A. Lipniūnas buvo išsiųstas į Prancūzijos aukštąsias mokyklas semtis daugiau katalikiškų mokslų žinių. Grįžęs po studijų, be kunigo darbo, A. Lipniūnas paskirtas dėstytojauti į tuomet Panevėžyje veikusį valstybinį pedagoginį institutą. Tačiau ši mokslo įstaiga iš Panevėžio netrukus buvo iškelta į Vilnių. Į sostinę tuomet išvyko ir kunigas. A. Lipniūnas Vilniuje sakydavo pamokslus Aušros vartuose bei Šv. Jonų bažnyčioje. Jie būdavo tokie įtaigūs, kad klausytis rinkdavosi ne tik pilnos šventovės tikinčiųjų, bet ateidavo ir mažai ką bendro turinčiųjų su bažnyčia. Vilniuje A. Lipniūną užklupo karas, okupacijos, vokietmetis.
Tarnaudamas Vilniuje, kunigas Alfonsas įkūrė šalpos maistu fondą alkstantiesiems. O tokia veikla nacių režimo metu buvo vertinama kaip nusikalstama pasipriešinimo valdžiai forma. Tad ir dėl šio fondo veiklos, ir dėl darbo su jaunimu, ateitininkais, ir dėl pamokslų, kuriais mokė netarnauti okupantams, kunigas A. Lipniūnas susilaukė persekiojimų ir bausmės. 1943 metų kovo 17-ąją nacių suimtas ir išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Nepaisant kankinimų, dvasininkas koncentracijos stovykloje neišdavė tikėjimo. Dargi atvirkščiai: tikėjimą liudijo darbais, aukojo šv. Mišias, už kurias grėsė mirtis, kėlė kankinių dvasią. 1945 metų sausio 25-ąją, karui einant į pabaigą, jį pralaimintys naciai nutarė evakuoti Štuthofo lagerį. A. Lipniūnas drauge kitais kaliniais buvo išvestas į vadinamąjį mirties kelią.
Mirties keliu jis pavadintas todėl, kad evakuojami kaliniai buvo varomi per didžiausią speigą, brovėsi per sniego pusnis, miegojo apleistose šaltose sodybose, o valgyti neturėjo bemaž nieko. Tokios sąlygos pražudė daugelį šiuo keliu ėjusiųjų. Šis mirties kelias nusidriekė iki Pucko, esančio Lenkijoje. Eidamas mirties keliu kunigas Alfonsas užsikrėtė šiltine. Pucke, dar spėjęs paaukoti paskutines savo gyvenime šv. Mišias, 1945 metų kovo 28-ąją, būdamas 40-metis, mirė. Ten ir buvo palaidotas. Panevėžiečio kunigo Juozapo Antanavičiaus rūpesčiu 1989 metais A. Lipniūno kūnas iš Pucko kapinių pervežtas į Panevėžio katedros šventorių.
Lauks įvertinimo
Visi šie faktai kartu su kita gausia A. Lipniūno šventumą įrodančia medžiaga ir yra surinkti į jo kankinystės ir šventumo bylą. Šioji byla išversta į italų kalbą, ji paruošta nuvežti į Vatikaną. Nuvežti bylą patikėta jos postulatoriui kunigui V. Kodžiui.
„Skelbiu, kad baigiame šią bylą vyskupijos stadijoje“, – po priesaikų, dokumentų dėžių užantspaudavimo pranešė vyskupas L. Vodopjanovas.
Pasak vyskupo, gali užtrukti laiko, kol Bažnyčios hierarchai peržiūrės bylą, įvertins ją, tad pakvietė visus melstis, kad tai vyktų kuo greičiau ir kad Lietuva greičiau turėtų naują palaimintąjį, o paskui – ir šventąjį.