Naujoji gydytoja
Vaiva šįmet baigė rezidentūrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune. Ketverius metus dirbo Kauno klinikose, papildomai ir dar vienoje laikinosios sostinės gydymo įstaigoje, taip pat stažavosi Helsinkyje. „Šiandien atrodo, jog tie dešimt metų praėjo greitai, tačiau jiems išgyventi visgi reikia aukštesnės motyvacijos nei geras uždarbis ateityje“, – pripažįsta jauna medikė. Jai baigiant mokyklą, vyravo supratimas – jei gerai mokaisi, turi stoti į mediciną. Šiandien tiki, jog tokia nuostata ne itin sveika jaunam žmogui, nors jai pačiai ir išėjo į gera.
Jau beveik du mėnesius Vaiva – Pasvalio ligoninės gydytoja radiologė, jos specializacija – diagnostikos sritis. Pasvalietę galite sutikti atėję pasidaryti rentgeno ar kompiuterinės tomografijos tyrimų – Vaiva juos aprašo, nustato diagnozę ir siunčia gydytis pas reikiamus specialistus. Taip pat echoskopuoja – atlieka skydliaukės, krūtų ir pilvo organų ultragarso tyrimus.
– Visi žmonės vienodi, ligos tos pačios. Tad norisi, kad Pasvalyje gautume tokios pačios kokybės paslaugas kaip ir bet kuriame dideliame mieste. Gera, jog taip ir yra, – įsitikinusi medikė.
Į Pasvalį atvyksta pacientai iš Biržų, Kupiškio, Panevėžio, mat pas mus mažesnės eilės, o dirba daug tų pačių specialistų. Pavyzdžiui, ir Vaiva nuotoliu aprašo Panevėžio ligoninėje atliktus tyrimus bei važiuoja į budėjimus.
Savo mentoriumi vadina kolegą Žygimantą Zimkų, taip pat jauną kraštietį, su kuriuo konsultuojasi ir dalijasi patirtimi. Dešimt metų mokslų gydytojui – dar ne viskas: kai esi atsakingas už žmogaus gyvybę, žinių ir patirties niekada nebus per daug. Vaiva priklauso Lietuvos radiologų asociacijai, su kurios nariais aiškinasi sudėtingesnius praktikoje pasitaikančius atvejus, taip pat vyksta į kasmetį Europos radiologijos kongresą.
Požiūrį praplėtė ir stažuotė Suomijos sostinėje:
– Pamačiau, kaip viskas gali būti supaprastinta, ne taip keblu. Ir reakcija į kyšį ten – adekvati, – pasakoja Vaiva. Šioje Skandinavijos šalyje ne tokia biurokratizuota medicinos sistema, o pakiša – apskritai nesuvokiamas dalykas. Žinoma, kitaip nei suomius, mus smarkiai paveikė sovietmečio blogybės, tačiau istorinės aplinkybės – ne pasiteisinimas toleruoti neteisingumą.
„Gyvename prie mirties kelio“
Pora metų vyresnis Renius – ugniagesys gelbėtojas Pasvalio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Šios profesijos mokėsi Vilniuje ir prieš devynerius metus grįžo dirbti į gimtąjį miestą. Rinktis šį atsakingą kelią paskatino pasvalietis Karolis Gražinis, kurį Renius vadina savo sensėjumi. Panevėžyje dirbantis Karolis yra Europos stipriausiojo ugniagesio čempionato pirmos vietos nugalėtojas. Tai didžiulis pasiekimas, kurio kaina – ypač stiprus fizinis pasiruošimas ir valios pastangos, o kraštiečio užsidegimas įkvėpė ir Renių.
Nuo degančių konteinerių, į bėdą patekusių kačiukų ir gandriukų iki kovos už žmogaus gyvybę – tokia ugniagesio kasdienybė. „Pasitikiu savo pamaina. Esame puikūs savo srities darbuotojai, tad nesudėtinga ir susidoroti su iškylančiomis situacijomis“, – ramiai sako pašnekovas. Dažniausi iškvietimai – į „Via Baltica“. „Gyvename prie mirties kelio“, – iš patirties sako pašnekovas ir primena, kad čia niekada negali būti per daug atsargus: „Kuo mažiau mums reikia važiuoti, tuo žmonės turėtų būti laimingesni.“
Užsimena ir apie įtempčiausią operaciją per visus tuos metus. Vos įsidarbinęs gelbėjo žmogų, norėjusį baigti gyvenimą. Tokiomis akimirkomis iš tikrųjų supranti, kodėl ryžaisi šiam keliui… Šiandien tą lemtingą pokalbį ant gyvenimo pakraščio primena „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“ ir kiekviena nauja diena, kurią, ugniagesys žino, – vyras pasitinka gyvendamas.
Pieva, upė ir pakankamai laiko gyventi
Vaiva ir Renius kartu nuo mokyklos – apie gyvenimą nuo tada svajoja kartu. Bus jau vienuolika metų… O žingsnis grįžti į gimtąjį Pasvalį buvo labai natūralus, taip lyg savaime susiklostė.
Pasitaikius gerai progai, įsigijo vienkiemį Dagiliškyje, šalia Balsių dvaro. Vaiva ir Renius – tretieji sodybos savininkai. Kai ėmė tvarkyti naujuosius namus, Vaiva dar studijavo: „Gyvenau tarp čemodanų. Grafiką susidėliodavau taip, kad kelias dienas būčiau Kaune, kelias – Pasvalyje. Daugiausia laiko praleisdavau mašinoje…“ – pasakoja.
Šią vasarą pora susituokė, o antrąją veselės dieną šventė būtent savo sodyboje. „Buvo tikros didelės kaimiškos vestuvės“, – abu šypsosi prisimindami. Šypsotis norisi vos išvydus šį jųdviejų rojų – jaukų medinį namelį saugo aukšti medžiai, supa plati pieva, įrengta tinklinio aikštelė, aplink šmirinėja du katinai, sodybos talismanai – juodas ir baltas (palaiko pusiausvyrą tarsi In ir Jang). Iki Pasvalio centro – vos penki kilometrai, į darbą dažnai vaikšto pėstute. Iki miesto net atplaukia irklentėmis – įdomu pasigrožėti apylinkėmis iš Lėvens vagos (tik pastaroji galėtų būti aptvarkyta – gaila, kad šis miesto simbolis taip apleistas).
Sodyboje daug ūkio darbų, bet visi jie – prie širdies. „Jei nebūtų malonu, kaime negyventum“, – tiki Renius. „Jis – ūkiškas. Bet mano rankos irgi tobulėja, jau nebe visos gėlės nuvysta“, – šypsosi Vaiva.
Arti šeimos
Skaitytojai jau pažįsta šimtametę Vaivos promočiutę Feliciją Adomonienę. „Ji labai juokinga (šypsosi). Norėtųsi taip pasenti… Turėti tiek istorijų. Kaime visą laiką gyveno, o tiek daug visko nuveikusi. Ji tikra fainuolė“, – šiltai pasakoja proanūkė. Vaiva ir Renius – tikri pasvaliečiai, čia gyvena ir abiejų tėvai. Vaivos mama Virginija – kūno kultūros mokytoja, tėtis Valdas dirba pardavimų srityje. Reniaus tėtis Donaldas – statybų žinovas, o mama Vida – sąmatininkė, taip pat turi vyresnį brolį Beną, jis su šeima gyvena Meškalaukyje. Vaivos sesuo Viltė dar studijuoja veterinariją, specializuojasi galvijų priežiūroje. „Eidavom vaikystėje pas karves, patikdavo. O ji ir daug sveikatos turi, mane pakelia ir nuneša per kiemą“, – juokiasi Vaiva.
Neįkainojama ramybė
Kalba pasisuka prie opios temos – žemyn besiritančios Pasvalio demografinės kreivės. Kaip žinome, jaunimo čia – negausiai. Visgi Vaiva ir Renius nusiteikę optimistiškai – turi būrį draugų, kurie juos iš dalies ir įkvėpė grįžti į Pasvalį bei traukia čia pasilikti.
– Norėdamas, veiklos gali rasti sočiai. Čia niekada nebūna nuobodu. Kartais kaip tik norėtųsi panuobodžiauti… (šypsosi). Tai priklauso nuo žmogaus – kitas ir dideliam mieste neranda ką veikti, – svarsto Renius. – Tai vis iš seniau likę blogi įsitikinimai apie gyvenimą kaime – kad čia be gėrimo nėra ką veikti, – jauna pora iš patirties įsitikinusi, jog kaimas – ne nuosprendis. Priešingai – tai rami, sveika vieta gyventi.
– Mes kaimo vaikai, norime gamtos. Mieste per daug erzelio, – pripažįsta Vaiva ir Renius. Buvusioje Vaivos darbovietėje Kaune – net dešimt tūkstančių darbuotojų! Tokio kiekio žmonių (tai pilna sporto arena) neįmanoma pažinti. Ten esi tik skaičius popieriuje. Pasvalyje, džiaugiasi, daugiau žmogiškumo.
Tai lėmė ir Vaivos specialybės pasirinkimą. Iš pradžių norėjo tapti otorinolaringologe (LOR gydytoja), Panevėžyje jau atliko ir praktiką. Tačiau atsitiktinai užėjusi į radiologijos skyrių, susižavėjo: „Kokia ten tvarka ir ramybė! Visi ramiai dirba savo darbą… Aš pati esu nesusitupėjęs žmogus (šypsosi), tad man lengviau darbuotis, kai aplinka rami. Tai vienas geriausių mano apsigalvojimų gyvenime“, – kad pusiaukelėje pakeitė kryptį, nesigaili medikė.
Neskubėti ir nesivaikyti minios
Gėrėdamiesi rudenėjančiu oru ir sodybos žaluma, pamažu atsisveikinome. Baigdama pokalbį, pora drauge sau ir skaitytojams palinkėjo:
– Daryti daug, bet neskubėti gyvenime. Mažam miestely lengviau neskubėti, bet tuomet žmogus ir prisiplanuoja per daug (šypsosi). Reikia palaikyti pusiausvyrą, – dalijasi Renius. Vaiva prideda:
– Žmogiškumo vieni kitiems. Ypač, kai iškyla nesklandumų – kai ne viskas baigiasi taip, kaip norėjai. Sveikatos, saugoti save ir tikrintis profilaktiškai, nes yra ligų, kurių simptomai pasireiškia tik vėlyvose stadijose. Ir nebijoti grįžti į mažesnį miestelį. Gal tai nėra populiarus sprendimas. Bet populiarūs dalykai man niekada nereiškė, kad jie jau savaime geri…