Grožybės iš šiaudų
Iki žiemos švenčių telikus maždaug porai savaičių, žėrinčiomis lemputėmis, girliandomis dabinamos vitrinos, miestų bei kaimelių žaliaskarės. Nors kalėdinių puošmenų pasirinkimas gausus, vis daugiau žmonių namų puošybai vietoj plastiko renkasi tai, kas natūralu, ką naudojo protėviai.
„Ši tradicija užgimė sukūrus šeimą. Kodėl nusprendžiau namus puošti tik tokiais žaisliukais iš šiaudų, negaliu atsakyti. Atmintyje įsirėžę vaizdiniai iš močiutės namų: sena kaimo troba, viename kambaryje – didžiulės audimo staklės, nes močiutė buvo audėja, o kitame visos palubės nukabinėtos šiaudiniais sodais. Tai labai stipriai įaugo į sąmonę ir, kai namuose netikėtai atsirado šiaudų, pradėjau ir pati kurti žaisliukus“, – pasakojo R. Taučikienė.
Anot panevėžietės, šiaudas yra dėkinga kūrybinė medžiaga. Juos geriausia pjauti, kai rugiai ar kviečiai „plaukioja“, – birželio pabaigoje. Tuomet išdžiovinti ir susikarpyti įvairaus ilgio šiaudeliais. Jeigu šiaudas gerai išdžiūvęs, jis puikiai išsilaiko. Be to, šiaudus galima pavirinti, o paskui išlyginti lygintuvu – taip išeina plokščias šiaudas, iš kurio galima gaminti nuostabias žvaigždes, saulytes ar kitas formas.
„Kai nupuošiame eglutę, žaisliukus saugiai sudedame į dėžes ir vėl išsitraukiame dažniausiai tik Kūčių dieną. Šiaudas išsilaiko puikiai, kai kurie žaisliukai skaičiuoja jau 25-erius metus. Su mažąja dukra kasmet surengiame advento vakarą namuose ir vėl pagaminame naujų puošmenų“, – kalbėjo senųjų tradicijų puoselėtoja.
Šeimos tradicija
Vienais metais R. Taučikienė dukroms pasiūlė namus ir kalėdinę eglę papuošti kitaip – saldainiais, riešutais ar iš močiutės atsivežti senovinių žaisliukų, kuriais eglutę Rūta puošdavo vaikystėje. Nors sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, trūko visko, bent jau stikliniai kalėdiniai žaisliukai būdavę ypač gražūs.
„Dukros griežtai paprieštaravo mano tokiai idėjai, nes tai jau nebūtų šeimos tradicija“, – šypsosi R. Taučikienė.
Tradicija puošti eglutę jos šeimoje atsirado gimus vaikams – iki tol būdavęs tik advento vainikas bei šiaudiniais žaisliukais puošta šaka. Beje, ir eglę šeima renkasi tvariai.
„Turime miško, kurį reikia retinti, tad šešuras tiesiai iš miško atveža nedidelę eglutę, kuri paprastai neturi galimybių užaugti gražiu dideliu medžiu“, – pasakojo pašnekovė.
R. Taučikienė su dukromis Kūčių dieną puošia ne tik Kalėdų medį. Prasidėjus adventui, prie namų lauke išdygsta ir stilizuotos eglutės iš šieno. Ir jos išsilaiko ne vienerius metus, kasmet belieka jas šiek tiek pakoreguoti, kad vėl džiugintų akį. Originalios ir vienetinės puošmenos nelieka nepastebėtos ir aplinkinių.
„Švenčių laukti daug smagiau, kai savo rankomis sukuri ypatingą atmosferą namuose. Man labai gražu tie senoviniai mūsų vaikystės žaisliukai. Galbūt tėvų, senelių palėpėse dar būtų galima atrasti. Taip tikrai jaukiau, nei pirkti tuos iš plastiko, kuriais užversti visi prekybos centrai. Kita vertus, eglutę galima puošti obuoliais, saldainiais, riešutais – taip, kaip mūsų protėviai“, – pataria R. Taučikienė.
Dzūkiškai ir aukštaitiškai
R. Taučikienė – aukštaitė, jos sutuoktinis – dzūkas, tad per Kūčias ant stalo dedami abiem etnografiniams regionams būdingi patiekalai.
„Vyras dažniausiai gamina dzūkiškus patiekalus, aš – aukštaitiškus. Bet daug yra ir panašumų, pavyzdžiui, aguonpienis ir kūčiukai buvo vienas svarbiausių patiekalų abiejuose etnografiniuose regionuose. Jų mūsų šeimoje priruošiame išties daug – tai mūsų šeimos mėgstamiausias patiekalas“, – šypsosi R. Taučikienė.
Ją stebina, kad dabar ant Kūčių stalo daugelio namuose puikuojasi įdarytos lydekos ar net patiekalai su majonezu. Mūsų protėviams tai buvo vienintelė vakarienė, kai ant stalo buvo dedama tik tai, kas atėję iš gamtos, – grūdai, daržovės, grybai, sėklos.
„Mūsų šeimoje viską gaminame patys, net kepame kūčiukus ir duoną. Mano mama aguonpienio negamindavo, bet kai pati sukūriau šeimą, man buvo labai svarbu iš protėvių atsineštas tradicijas saugoti ir puoselėti“, – kalbėjo panevėžietė.
Daugiau šviesos
Į kitą savaitę vyksiančias kalėdinių žaisliukų iš šiaudų kūrybines dirbtuves kviečiančio Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė atkreipia dėmesį, kad adventas – ypatingas metas, kai visais laikais buvo norima sutvarkyti ir sielos vidinius reikalus, ir namų aplinką. Prieš Kalėdas buvo siekiama, kad namai spindėtų ir tviskėtų, kad juose atsirastų kuo daugiau saulės. Todėl viena iš puošmenų ir buvo sodai, kalėdiniai žaisliukai bei kitos dekoracijos iš šiaudų.
Tikima, kad šiaudas, per vasarą sugėręs saulės energiją, į namus atneša šviesos ir laimės. Lietuva jau kitąmet teiks paraišką, kad šiaudiniai sodai būtų įtraukti į UNESCO tautinį paveldą.
„Šiaudas – tai rugio dalis, kas mūsų žemdirbiškame krašte ir šiandien, ir prieš 100 metų buvo labai svarbu. Be to, šiaudas turi šviesią spalvą, yra prisigėręs saulės. Simboliška, kad šiaudinis sodas tarsi atspindi žmogaus gyvenimą – sode supasi ir gyvieji, ir išėję protėviai. Čia telpa visi“, – pasakojo A. Sidorovienė.
Jos teigimu, advento laikotarpiu ir senosiose tradicijose, ir dabar labai populiarūs popieriaus karpiniai, kuriais puošiami langai ar šviestuvai. Tai šviesumo, skaidrumo, švaros įnešimas į buitį. Aukštaitijos krašte gyva ir advento vainiko pynimo tradicija, perimta iš Mažosios Lietuvos krašto.
„Advento vainikas – savotiška žinutė, kad atėjo laukimo metas. Krikščioniškajame pasaulyje laukiame užgimsiančio Kūdikėlio Jėzaus, o gamtiniame mūsų tikėjime – sugrįžtančios saulės“, – kalbėjo A. Sidorovienė.
Dirbtuvės namuose
Šventę galima sukurti prekybos centre rasta produkcija, bet kur kas maloniau pasistengti patiems.
„Mes jau pamiršę kepti kūčiukus – juos tiesiog paprasčiau nusipirkti. Bet iš tos pačios tešlos, kuri labai nesudėtinga, galima išsikepti riestainių. Juos raityti ir iškepusius riestainius kabinti ant eglutės gali net vaikai. Juk ir mūsų protėvių eglutė buvo puošiama riestainiais, obuoliais, saldainiais“, – siūlo tradicijų žinovė.
Medžiagos eglės žaislams galima rasti kiekvienuose namuose: pradedant džiovintais citrusiniais vaisiais, obuoliais, kankorėžiais ir baigiant javų pėdeliais ar kitais džiovintais augalais.
„Dažnai šiame skubančiame pasaulyje vienas kitam neatrandame laiko, o adventas – puikus metas šeimos bendrystei. Kita vertus, kuo daugiau bandysime puoselėti savo tradicijas, jas perduoti jaunajai kartą, tuo stipresnį kultūrinį identitetą turėsime“, – mano A. Sidorovienė.