Netradicinis pirkinys
Istoriniam paveldui vėl ieškoma naujų investuotojų. Dabartiniai pastato šeimininkai bendrovė „Litforina“ už visą keturių pastatų kompleksą, kurio bendras plotas 4300 kv. m, tikisi gauti 750 000 eurų. Viliamasi, kad naujų šeimininkų ilgai ieškoti neteks, mat rekonstrukcijos projektas jau suderintas su Kultūros paveldo departamentu ir leidimas statyboms išduotas.
Žadama, kad griūvantis vaiduoklis po rekonstrukcijos taps traukos centru – 70 arų sklype esantys trijų aukštų su rūsiu pastatai virs jaukiu viešbučiu, atsiras koncertų salė, meno galerija. Taip pat numatyta vieta kavinėms ir restoranui su terasa, iš kurios atsivers panoraminis vaizdas į Senvagę. O lauke suplanuotos erdvės renginiams, parodoms, meninių instaliacijų zonoms. Tiesa, įgyvendinti šiems užmojams prireiks milijoninių investicijų – pastatų būklė gana prasta: mūrinės sienos ištrupėjusios, vietoj langų – kiaurymės, uždangstytos medienos drožlių plokštėmis, laikas paženklino ir kitas pastato konstrukcijas. Tad istorinį pastatų kompleksą siūloma pirkti ir dalimis.
Ambicingo projekto atsisako
Prieš septynerius metus kultūros paveldo objektu pripažintą buvusį konservų fabriką įsigijusios medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenės“ antrinės įmonės „Litforina“ atstovai apie sprendimą parduoti netradicinį pirkinį atvirauti nenorėjo – „Sekundės“ žurnalistams susisiekti su jais nepavyko. Anksčiau bendrovės „Litforina“ vienas savininkų Dainius Davidonis „Sekundei“ tvirtino, kad istorinio statinio sutvarkymo projektas baigtas, bet statybos neįsivažiuoja ne dėl verslininkų kaltės.
„Kol kas viskas taip ir sustojo. Savivaldybė turi planą sutvarkyti vieną gatvę, einančią pro mūsų pastatą iki pat Senvagės, įrengti ten automobilių stovėjimo aikštelę. Mes taip pat suinteresuoti dėl geresnių aplinkos sąlygų“, – anksčiau kalbėjo D. Davidonis.
Buvo žadama, kad konservų fabriko rekonstrukcija iš mirties taško turėtų pajudėti jau šiemet arba kitąmet. Nebegavus lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, buvo svarstoma pastatą atnaujinti ne visą iš karto, o dalimis. Fabriko savininkai guodėsi, esą pastato apsauga jiems virtusi galvos skausmu – apleistas pastatas masina ne tik benamius ar prašalaičius, bet ir metalo vagis, kuriuos vilioja praeivius nuo trupančių pastato sienų turinčios apsaugoti konstrukcijos iš metalo strypų ir medžio.
„Greičiausiai rekonstruosime dalimis, nes vis tiek darbus teks derinti prie Savivaldybės planų aplink mūsų teritoriją“, – svarstė „Litforinos“ savininkas.
Tačiau praėjusios savaitės pabaigoje pasirodė skelbimai, siūlantys pirkti unikalų investicinį projektą Senvagės pašonėje.
Ant pokyčių slenksčio
Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė neabejoja, kad daugybę metų iš rankų į rankas ėjęs carinės Rusijos laikų degtinės pilstymo pastatas sulauks savo renesanso. Tuo labiau kad rekonstrukcijai pradėti jau yra visi leidimai ir atliktos kitos reikalingos procedūros.
„Investuotojai tikrai puikiai suvokia tokio objekto, esančio miesto centre, vertę ir investicinę grąžą. Manau, tik laiko klausimas, kada atsiras naujas investuotojas. Netikiu, kad toks pastatas ilgą laiką stovės apleistas“, – teigė D. Gasiūnienė.
Šios vietos patrauklumą kuria ir tai, kad jau artimiausiu metu Savivaldybė ketina atnaujinti Bendruomenių rūmus ir jų prieigas. Į šį projektą įeina ir Kranto gatvės rekonstrukcija. Pagal jau parengtą techninį projektą numatyta, kad Kranto gatvė bus atnaujinta nuo Vasario 16-osios iki Anykščių gatvės. Po rekonstrukcijos ši dalis turėtų pasikeisti kardinaliai: atsiras ne tik daugiau stovėjimo vietų, bus įrengtos ir atnaujinamos žaliosios zonos, mažosios architektūros elementai, bet ir akmenimis grįstas grindinys – taip, kaip anksčiau atrodė senamiesčio gatvelė.
„Kaip sakau, bus bandoma atkurti istorinę tiesą. Miesto centras bus tvarkomas ne tik siekiant suteikti geresnę investicinę vertę investuotojams, bet ir atskleisti šios Panevėžio dalies patrauklumą“, – sakė vyriausioji miesto architektė.
Jau liepos 9-ąją buvo paskelbtas rangos darbų viešųjų pirkimų konkursas, tad tikimasi, kad kitąmet arba net šių metų pabaigoje galėtų prasidėti realūs darbai.
Miesto istorijos dalis
Raudonų plytų pastatų kompleksą daugelis panevėžiečių vadina konservų fabriku, kuris čia veikė nuo Antrojo pasaulinio karo iki pat nepriklausomybės. Tačiau pradžioje jo paskirtis buvo kiek kitokia – pirmieji pastatai Kranto gatvėje pagal tipinį caro laikų projektą iškilo apie 1880 metus. Iki šių dienų išliko ir to meto architektūros elementai – puošniosios rozetės – gėlės žiedo pavidalo ornamentai, taip pat pastatą puošiantys karnizai, piliastrai. Pastatas buvo rekonstruotas XX a. pradžioje. Vadinamojo plytų stiliaus statinių, kokie buvo statomi daugelyje carinės Rusijos gubernijų, Panevėžyje beveik neliko, o geriausiai išsilaikęs šios architektūros pavyzdys – Panevėžio moterų kalėjimas.
Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, pirminė Kranto gatvės komplekso paskirtis – alkoholio gamyba. Iš S. Montvilos spirito varykloje pagaminto spirito Kranto gatvėje stūksojusi gamykla gamino degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus. XIX a. pabaigoje įvedus valstybės monopolį degtinei, ši Panevėžyje veikusi valstybinė gamykla produkcija aprūpino visą Kauno guberniją. Tą patį darbą gamykla dirbo ir tarpukariu. Tai buvo viena didžiausių miesto įmonių.
Ir tik Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją pritaikė vaisių ir daržovių konservams gaminti. Sovietmečiu viena iš jo pagrindinės produkcijos buvo tuomet deficitu laikyti konservuoti žalieji žirneliai. Jais Panevėžys aprūpindavo dalį Sovietų Sąjungos.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir fabrikui bankrutavus, kultūros paveldo objektas pateko į privačias rankas. Pastatas dar 1990-aisiais pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Žlugusio fabriko statinius 1998-aisiais įsigijo bendra JAV ir Lietuvos įmonė „Bennet Distributors“. Tuometis savininkas, verslininkas Benas Gudelis buvusiame fabrike žadėjo įrengti viešbutį, poilsio centrą, restoraną, sporto ir relaksacijos kambarius, baseiną.
Tačiau statinys miesto centre liko vaiduokliu ir galiausiai parduotas kitai įmonei – Jungtiniam duonos centrui. Šio akcininkai taip pat svajojo apie paveldo objekto renesansą, bet ir jiems nepavyko Panevėžiui padovanoti naujo laisvalaikio ir pramogų centro istorinėje aplinkoje. Verslininkai ne kartą kaltino paveldosaugininkus ir miesto Savivaldybę kliudant jų planams. Galiausiai įmonė pastatą apleido ir pati bankrutavo.
Fabrikas perėjo „Swedbanko lizingui“, iš kurio nekilnojamąjį turtą įsigijo medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenė“ antrinė įmonė, dabartinė kultūros paveldo objekto šeimininkė „Litforina“. O dabar vėl ieškoma naujo investuotojo.