Vešlūs meškinio česnako sąžalynai, raktažolės pelenėlės, svogūninės kartenės, totorinės maludės, lietuvinės monažolės, statieji atgiriai, tridantės bazanijos, paprastosios plojenės, tamsiosios šaškytės, pilkosios meletos, tripirščiai geniai, juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, ūdros ir baltieji kiškiai – tai tik maža maža dalelė retųjų rūšių, kurios randa prieglobstį Biržų girioje. Tačiau ne dėl jų gamtos mylėtojai dieviną šį mišką, ne dėl jų mina takus į girią. Dėl ko?
Dėl žvirblinių ir uralinių pelėdų, dėl vilkų ir lūšių.
Dar prieš kelis dešimtmečius Biržų giria buvo ta vieta, kur tikrai galėjai išvysti vilką ar lūšį. Kodėl? Todėl kad ši giria yra pietinis pakraštys Latvijos teritorijoje besitęsiančių didžiulių atkampių miškų ir neįžengiamų pelkių. Kaip žinia, Latvijoje gerokai mažiau gyventojų, didesni miškų plotai, daugiau žmogaus mažai paliestos pirmykštės gamtos, tad lūšims, vilkams ir kitiems žvėrims bei paukščiams nepalyginamai geresnės sąlygos gyventi.
Šiaurinių mūsų brolių miškuose puikiausiai gyvena net meškos – kartas nuo karto jos net pas mus pasižvalgyti užklysta. Tad Biržų giria visais laikais Latvijos teritorijoje gyvenantiems žvėrims ir paukščiams buvo savi namai. Tiesa, dabartiniu metu tiek lūšių, tiek vilkų skaitlingumas mūsų krašte gerokai padidėjo, juos dabar galima sutikti bene kiekviename didesniame miške, tad garsas apie Biržų girios vilkus ir lūšis gerokai išblėso.
Na, bet Biržų giria dar turi tai, ko nė vienas kitas Lietuvos miškas negali prilygti. Tai – uralinės pelėdos. Ši pelėdų rūšis paplitusi Šiaurinės Europos miškuose: gyvena jos Latvijoje, Estijoje, kaimyninėje Baltarusijoje, Rusijoje. Mūsų šalis – tai pietinis šios rūšies arealo pakraštys. Pavienės jų poros užtinkamos ir kai kuriuose kituose Šiaurės Rytų ar Rytų Lietuvos miškuose, tačiau niekur kitur tiek daug, kiek jų gyvena Biržų girioje, nėra. Uralinė pelėda – didelis, gražus, labai įspūdingas paukštis – ir ganėtinai nebaikštus. Net mažai pasirengęs stebėtojas klajodamas po girią gali ją pastebėti tupinčią kur nors kirtavietėje likusio stuobrio viršūnėje ar ant medžio šakos ir tykančią grobio. Atrodo, jog žmogaus ji tarsi nė nepastebi, bent jau nelaiko jo pavojingu ir neskuba slėptis. Nuostabus ir labai didingas paukštis!
Norite pabūti didžiulėje atkampioje mažai žmonių lankomoje girioje tolimame šiauriniame Lietuvos pakraštyje? Jei nepavyks pamatyti, tai bent jau pabūti ten, kur naktimis laigo vilkai, tyliai sėlina lūšys, o mėnesienos gobiamą girią skrodžia gūdus uralinės pelėdos ūbavimas? Tuomet Biržų giria jūsų laukia...