„Mano gyvenime buvo labai didelis vienišumo jausmas, kurį norėjau užpildyti tokiais dalykais, kurie pakeistų mano būseną. Arba sėdėdavau prie kompiuterio, arba ieškodavau, iš kur pasiskolinti pinigų, – netgi važinėdavau po Lietuvą ir kurdavau istorijas arba sėdėdavau kazino. Atrodė, kad gyvenau paraleliniame pasaulyje, – jei būtų atėjęs karas, tikriausiai taip ir nebūčiau apie jį sužinojęs“, – taip savo ankstesnį gyvenimą apibūdina Audrius Skačkauskas.
Šiame interviu pašnekovas pasakoja savo gyvenimo istoriją, tiksliau, – blaivybės ir išsivadavimo iš priklausomybių kelią.
Priklausomybių trijulė
Pirmoji Audrių pasiglemžė priklausomybė alkoholiui – grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, Audrius pajuto stiprų norą atšvęsti. Kaip prisimena, jis ištisus tris mėnesius vartojo alkoholį, o paskui tik išmoko laviruoti – visuomet būdavo šiek tiek įkaušęs ir stipriai neprisiliuobdavo.
Kad darosi priklausomas nuo alkoholio, Audrius pastebėjo jau įsidarbinęs didžėjumi. Čia jį įtraukė naktinis gyvenimas, visuomet šventiška atmosfera, o ir klientai, norėdavę atsidėkoti už sugrotą dainą, mokėjo ne pinigais, o kokteiliais. Audrius prisimena, kad net pasibaigus diskotekai ir išėjus visiems lankytojams, jam vis norėjosi prisėsti, dar išgerti, pakalbėti. „Tai jau buvo pirmosios alkoholizmo apraiškos“, – pasakoja pašnekovas.
Vėliau į Audriaus gyvenimą atsėlino ir narkotikai.
„Panevėžio radijuje greitai pakilau iki programų direktoriaus, dirbdavau už kelis žmones, darbuodavausi ir naktimis. Iš pradžių, kad nepamatytų mama, paskui – pirmoji žmona, naktį išlipdavau pro langą, nuvažiuodavau į radiją, truputį padirbdavau, o ryte grįžęs apsimesdavau, kad ką tik atsikėliau. Taip galėdavau tris keturias paras varyti, tada „lūždavau“ miegoti parą“, – štai taip priklausomybę narkotikams apibūdina Audrius.
Išgeriantis ir vartojantis, jis tapo irzlus, nervingas, galiausiai išėjo iš darbo; užsidarius darbo durims, atsidarė langas į kazino. Audrius buvo gavęs pinigų iš darbo, o kad nebūtų mažai, pasiėmė kreditą ir taip įniko į azartinius žaidimus.
Štai ji – visa priklausomybių trijulė.
Vietoje šeimos ir draugų – buto verta skola
Koja kojon su azartiniais žaidimais žengė ir vis gilėjančios Audriaus skolos – pasiskolinęs iš banko ir neturėdavęs iš ko grąžinti pinigų, panevėžietis grimzdo į vis didesnę skolą. Nors už jį laidavo kitas žmogus, sutikęs kas mėnesį mokėti bankui, jo raginimas susiimti Audriaus nesustabdė.
„Kartą buvau nemiegojęs kelias paras ir man pradėjo „važiuoti stogas“, – kai ėmė vaidentis, paprašiau mamos, kad iškviestų greitąją, mane išvežė į psichiatrinę ligoninę. Ten man prileido vaistų, aš nurimau, miegojau kelias paras ir atsigavau.
Tik kol ten gulėjau, mama rado visus popierius su mano skolomis, tuo metu jau buvau pasiskolinęs 25 tūkst. litų. Už tokią sumą būtų išėjęs vieno kambario butas. Mama atėjo pas mane, verkė, o aš ją raminau, sakiau, kad kai išeisiu, viską sutvarkysiu. Buvau visiškai praradęs realybės suvokimą“, – tamsųjį gyvenimo laikotarpį prisimena Audrius.
Jo lošimai nesiliovė ir išėjus iš ligoninės: mama imdavo paskolų, kad padėtų sūnui išsivaduoti, o jis vėl prisidarydavo naujų skolų. Dabar Audrius sako, kad jo mama, kaip ir visos mamos, norėjo padėti savo vaikui, bet reikėjo elgtis priešingai – reikėjo nusisukti ir neleisti manipuliuoti.
Tie 5–6 lošimo metai, kuriuos Audrius prisimena miglotai, buvo skaudūs ne tik dėl įgytų didžiulių skolų, – kartu su pinigais panevėžietis neteko ir draugų. „Draugus, beveik visus, kuriuos turėjau, apgavau, o jie, natūralu, nusisuko. Kai atėjo mano 40 gimtadienis, sulaukiau tik vieno skambučio ir kelių žinučių – tada man pasidarė baisu, supratau, kad jau viskas“, – prisimena pašnekovas.
Subyrėjo ir Audriaus pirmoji santuoka. Nors tuometinė jo žmona įtarė, kokį gyvenimą gyvena Audrius, visų detalių nežinojo. Pavyzdžiui, nežinojo, kad Audrius lošia, nežinojo, kad jau seniausiai išėjęs iš darbo ir prasiskolinęs. Viskas pasikeitė tuomet, kai pas Audriaus žmoną atėjo jo draugas ir viską išklojo. Tąkart Audrius nemenkai įsiuto, bet dabar tam žmogui dėkoja: po šio įvykio panevėžietis prie lošimo automatų nesiartino porą metų.
„Kai pradėjau dirbti Panevėžyje radijuje, kai pakilau į įsivaizduojamas aukštumas, man žmona pradėjo trukdyti. Trukdė dirbti, kada noriu, vartoti, kada noriu, ir aš tiesiog nuo jos pabėgau“, – prisimena pašnekovas.
Savyje ieškojo velnio
Laikui bėgant pavyko nusimesti narkotikus ir lošimus, bet alkoholizmas liko įsisiurbęs kaip erkė. Audrius savo problemą suvokė, suvokė ją labai gerai, tačiau, atrodė, kad ir kokias priemones jai įveikti bandė, kad ir kokių specialistų gydymo sulaukė, vis grįždavo prie to paties.
Viena pirmųjų pagalbų, kurią išbandė Audrius ir kuri, tikėjosi, jam padės, buvo vadinamasis užsikodavimas. Atvažiavus į priklausomybių centrą, Audriui suleisdavo tam tikrų vaistų, o jis pasirašydavo esąs atsakingas už tai, kad jeigu po kodavimo išgertų alkoholio, jo širdis gali sustoti.
„Iš pradžių džiaugiausi, kad štai, gavau kodą ir dabar jau išsivaduosiu iš priklausomybės. Negėriau, susiradau darbą, tik kartą į jį eidamas supratau: jeigu neišgersiu – numirsiu. Žinot, kai alkoholikui sako negerk, tai lygiai tas pats, kas norinčiam viduriuoti žmogui sakytumėte kentėk. Čia lygiai tas pats. Taigi eidamas nusipirkau fleškę, atsisėdau po krūmais, prieš atsidarydamas gėrimą, telefone surinkau 03 – toks buvo tuometinis greitosios numeris, ir ką – išgėriau. Iš pradžių širdis „užkalė“, pakilo spaudimas, šiek tiek supanikavau. Galvojau: gerai, dar vienas gurkšnis ir skambinu greitajai, o tą gurkšį išgėrus dingo ir širdies mušimas. Taip, mano noras gerti buvo stipresnis už baimę numirti“, – taip savo praėjusį gyvenimo etapą apibūdina panevėžietis Audrius.
Tokių užsikodavimų buvo ne vienas, bet, kaip Audrius sako, jis juos visus „išmušdavo“.
Vėliau laukė ir apsilankymas akupunktūros kabinete, ir pokalbiai su vienuoliais, net kelionė pas žinomą šalies egzorcistą. Audrius patikina: jautėsi taip beviltiškai, jog galvojo, kad jį tikrai apsėdo velnias.
„Galvojau, kad mane apsėdo velnias, juk negali taip būti, kad prie žmogaus prikibtų visos trys priklausomybės, kad iš gyvenimo liktų chaosas. Sakiau, nuvažiuosiu, išvarys tą velnią, ir viskas susitvarkys. Turėjau paskutinius 20 litų, nuvažiavau pas egzorcistą ir jis man sako: pasakok. Aš pradėjau pasakoti, aišku, tokią pagražintą istoriją, kaip aš stengiuosi, bet man niekas nepavyksta, kaip meldžiuosi, į bažnyčią einu, bet niekas nepadeda, tad manau, jog mane apsėdo velnias.
Jis išklausė, apsirengė specialius drabužius, pasiėmė kažkokią knygą, sako: aš pabandysiu. Užėjo man už nugaros, padėjo vieną ranką ant peties, kitoj rankoj laikė knygą ir pradėjo skaityti, man atrodo, lotyniškai. Ir aš jaučiu, kad mane toks virpulys ima, tik niekaip nesuprantu, nuo ko: ar iš baimės, ar čia velnias eina, o jeigu eina, tai specialiai reikia dar labiau pavirpėti, kad kunigas patikėtų ir tikrai tą velnią išvarytų.
Kunigas ramiai kokias 10 minučių paskaitė, sako: ne, jokio velnio nėra“, – pasakoja Audrius.
Kaip dabar prisimena, tokia kunigo išvada jį nuvylė: Audrius tikėjęsis, kad kunigui pavyks nuspausti kažkokį mygtuką, po kurio viskas susitvarkys. Apsigręžęs Audrius pasuko eiti pro duris, kai išgirdo kunigą sakant: rašyk. Tada panevėžietis nesuprato, nei ką, nei kur, nei kodėl jis turėtų rašyti, ir šio žodžio prasmės teko paieškoti dar ne vienus metus.
Pasiekė dugną
Šiandien Audrius jau skaičiuoja devintus savo blaivybės metus ir sako, kad tuomet, kai buvo priklausomas nuo alkoholio, niekaip nenorėjo pripažinti, jog už savo sveikatą, už pastangas atsikratyti priklausomybės ir už savo valią atsakingas tik jis pats. Panevėžietis sako buvęs tikras egoistas, nes tikėjęsis, kad visas jo problemas išspręs kas nors kitas, kad jį pagydys, o pačiam nieko daryti nereikės.
Vėliau Audrius patyrė du stiprius suvokimus, pradėjusius jo gyvenimą kreipti sveikimo link. Pirmiausia, vienu didžiausiu Audriaus ramsčiu tapo jo dabartinė antroji žmona Aušra. Pasak Audriaus, ji – nuostabiausias jo sutiktas žmogus.
„Kai mane tąsė priklausomybės, pagalvojau, kad jeigu mane kas nors ir gali išgelbėti, tai bus meilė. Prisiminiau savo pirmąją meilę, sutiktą dar prieš pirmą santuoką, žinojau, kad jai sunkiai sekasi su dviem vaikais, kad ji išsiskyrusi, ir nežinau, gal aš egoistiškai, ieškodamas pagalbos, bet paėmiau ir parašiau, jog noriu susitikti, pasikalbėti, o ji, pasirodo, tuos visus metus manęs laukė.
Mes susitikom, aš atėjau su kostiumu, su paltu, lyg būčiau labai perspektyvus žurnalistas, sudariau įvaizdį. Tą tai tikrai mokėjau. Ir ji patikėjo, kad man sekasi. Pas mane ateidavo, pabūdavo, ir viskas buvo gerai, kol vieną vakarą jai pas mane viešint į duris nepabeldė antstoliai. Ir tada ji sužinojo visas mano problemas, aš jai papasakojau, kokios sumos pinigų mane persekioja. Nežinojau, kad turėjo susitaupiusi kažkiek pinigų, ir ji, užuot vaikams ką nors nupirkusi, sumokėjo dalį mano skolų.
Ir tai man buvo didžiausias smūgis. Aš supratau, koks esu, atsiprašant, šūdas, ir kiek aplink yra gerų žmonių. Supratau, kad ji yra nuostabiausias mano sutiktas žmogus, ir tada aš pasidaviau. Supratau, kad turiu ką nors padaryti, kad pasikeisčiau“, – sako panevėžietis.
Kitas stiprus gyvenimo supurtymas atėjo koja kojon su mintimis apie savižudybę.
Viskas. Tai buvo tie du kritiniai taškai, į kuriuos atsirėmęs Audrius pradėjo keisti savo gyvenimą. Jis, sako, supratęs, kad taip, kaip buvo, tęstis nebegali, suvokė, kad priėjo tam tikrą ribą. Prisiminęs vieno pažįstamo rekomenduotą Minesotos programą, Audrius sau pažadėjo: važiuosiu ir gydysiuosi.
Blaivus gyvenimas – normalus gyvenimas
„Minesotos programa Vilniuje prasidėjo nuo to, kad turėjau atvažiuoti dvi savaites negėręs. Jau vien tas laikas iki programos padėjo protui prašviesėti. Aš važiavau ten visiškai pasidavęs, ir tai man padėjo“, – savo sveikimo kelią šiandien prisimena Audrius.
Vyras gerai prisimena dieną, nuo kurios skaičiuoja savo blaivybę: tai buvo gegužės 14-oji, diena, kai atvyko į Minesotos programą.
„Galiu pasakyti, kad blaivybė nėra toks spinduliuojantis, laimingas, pilnas gražių dalykų gyvenimas. Blaivus žmogus yra normalus, jis tiek pat turi problemų, ligų ir nuotaikų. Kai man diagnozavo diabetą, aš pirmu taikymu norėjau eiti nusipirkti išgerti. Kai man pasakė, kad vėžys, aš ėjau gerti, bet nenusipirkau. Buvo kritiniai periodai. Bet supratau, kad tai nieko nepakeis, tik pablogins situaciją“, – blaivybės kelyje sutiktus iššūkius apibūdina Audrius.
O ar jis didžiuojasi savimi, kad suėmė gyvenimą į rankas ir ėmėsi pokyčių? „Manau, kad kiekvienas blaivėjantis žmogus tikrai nori užsisegti medalį, bent jau aš tikrai norėjau. Taip, man geriau gyventi: lengviau ir finansiškai, lengviau ir su žmonėm bendrauti, aš matau daugiau spalvų, rašau, galiu daug ką padaryti. Bet aš ne sau dėkingas, čia ne mano nuopelnas. Gyvenimą, kurį gyvenu dabar, gavau už dyką“, – sako jis.
Atsikratęs alkoholizmo, Audrius savyje atrado ir kūrybingumą. Iš pradžių ėmė rašyti socialinėje platformoje „Facebook“ – rašė įvairius pastebėjimus, komentarus. Pastebėjo, kad rašymas jam – tarsi terapija, kuri nuramina. Vėliau Audrius ėmėsi ir knygos rašymo, šiuo metu jau yra išleidęs dvi knygas, trečioji – pakeliui.
„Tik pradėjęs rašyti supratau, ką reiškė anuomet kunigo ištartas žodis. Iš tiesų rašymas mane gydo. Savo knygose rašau noveles apie gyvenimą, o skaitytojų reakcijos parodė, kad tokio atvirumo ir nuoširdumo jiems trūksta. Ypač iš vyriškosios pusės“, – savo pasakojimą pabaigia panevėžietis.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|