Prieš išvažiuodamas gyventi į užsienį M. Simaitis buvo kiek skeptiškai nusiteikęs emigravusiųjų atžvilgiu. Nors protas ir suvokdavo tokio pasirinkimo priežastis, širdis emocingai įtikinėdavusi, jog viską galima pasiekti, susikurti ir čia, Lietuvoje.
Vis dėlto persikėlus į Norvegiją atėjo suvokimas, jog kiekvienas pats renkasi, kas jam tinkamiausia ir geriausia.
„Kiekvienas žmogus turi skirtingus asmeninius motyvus savo kelionei per gyvenimą“, – dabar sako Mantas.
Privalumai prieš abejones
Panevėžiečio kelyje Norvegija atsidūrė dėl kelių priežasčių. Dar paauglystėje Mantui tekdavo vasaromis lankytis tiek šiaurinėse Norvegijos vietose, tiek ir Osle.
„Šalis man patiko – jos ramybė ir harmonija. Patiko gamta ir žmogaus požiūris į tai, kas jį supa. Jūra, kalnai, fiordai, miškai ir Oslas“, – šypsosi M. Simaitis.
Prieš trylika metų baigęs Panevėžio 5-ąją vidurinę mokyklą, Mantas pasirinko studijas šalies sostinėje. Po mokslų Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete panevėžietis sėkmingai dirbo B2B (t. y. „verslas verslui“) sektoriaus pardavėju.
„Sprendimas emigruoti nebuvo sunkus. Mane visad traukė naujos ir įdomios patirtys, patinka nauji iššūkiai ir vietos“, – M. Simaitis prisimena lemtingus 2013-uosius metus.
Tuometė jo širdies draugė jau buvo praleidusi Norvegijoje maždaug ketverius metus. Tad gavęs pasiūlymą atvykti, ilgai negalvojęs ir pats pakėlė sparnus į Skandinaviją.
Kaip ir daugumai atvažiavus pirmiausia knietėjo „apsiuostyti“, kokia yra ta svetima šalis, pasisvečiuoti kelerius metus, perprasti skandinavišką kultūrą, pasisemti žinių, užsidirbti pradinį kapitalą būsimam būstui ir grįžti atgal į Lietuvą. Tačiau susikurtas planas pasisuko priešinga kryptimi.
Panevėžietis pamena, jog pirmaisiais emigracijos metais grįžtantį iš gimtinės atgal į Oslą jį lydėdavo ramybės neduodančios mintys: „Ar čia ir yra mano namai?“, „Ar teisingai elgiuosi gyvendamas čia?“, „Gal viską mesti ir grįžti atgal?“
Panašūs klausimai paskutiniais metais jau nebeaplanko.
„Pasveri savo patirtį čia, viską, ką davė emigracija, darbų perspektyvas, gyvenimo kokybę, uždarbį, gyvenimo sąlygas, ir nusiramini. Skandinavijoje gyventi gera ir palyginti lengva, ypač jei išmoksti norvegų kalbą. Jautiesi visaverčiu šios visuomenės nariu. Oslas – multikultūrinis miestas, pilnas įvairių tautybių žmonių. Ar tu lietuvis, ar somalietis, indas ar norvegas – visiems čia yra vietos“, – mano pašnekovas.
Emigracijoje savęs nevaržo
Dažnai kalbama, jog svetur gyvenantys lietuviai griežtai save riboja ir, be darbo, nieko daugiau nemato.
Mantas emigrantus bando skirti į du tipus: ekonominius ir siekiančius geresnio gyvenimo.
Pirmieji, anot jo, yra žmonės, turintys konkretų tikslą, siekiantys užsidirbti tam tikrą pinigų sumą.
„Ekonominio tipo emigrantai turi tikslą ir dėl jo daug dirba. Jie parduoda savo laiką už tam tikrą atlygį. Ir kad kuo mažiau reikėtų parduoti savo laiko nemėgstamame darbe, tuo taupiau gyvena: renkasi pigesnę gyvenimo vietą, pigesnį maistą, keliones tik į Lietuvą ir panašiai“, – sako panevėžietis.
Save M. Simaitis priskiria kategorijai žmonių, kurie į Norvegiją atvyko ieškodami patogesnio gyvenimo.
„Dėl to, kad gyvenu Norvegijoje, lankiausi Meksikoje, svečiavausi septyniose Centrinės Amerikos šalyse, buvau Tailande, Los Andžele, Majamyje ir didžiojoje dalyje Europos. Gyvenu gražioje vietoje prie fiordo, užsiimu kūrybine ir malonia veikla. Sveikai maitinuosi, sportuoju, daug judu, turiu hobių ir finansų jiems įgyvendinti. Esu dėkingas šiai šaliai, kuri priėmė mane tikrai svetingai“, – pabrėžia lietuvis.
Veiklos per akis
Osle Mantas laiko veltui neleidžia. Nuo pirmadienio iki penktadienio dirba samdomą darbą priešgaisrinės apsaugos sektoriuje, kuris jam garantuoja stabilias bei orias pajamas.
Taip pat jaunas vyras užsiima renginių organizavimu ir jų vedimu. Šiai savo veiklai, kaip sako pats, atsiduoda visu kūnu ir protu.
M. Simaičio dėka Oslo lietuviai gali apsilankyti įvairiuose seminaruose, susitikimuose su įdomiais žmonėmis, dalyvauti kartu su Lietuvos ambasada Norvegijoje įgyvendinamuose projektuose, taip pat – smagiai leisti laiką šėlstant su ryškiausiomis Lietuvos muzikos žvaigždėmis. Netolimoje ateityje pasirodys ir panevėžiečio kuriama speciali pokalbių laida apie žmones, gyvenančius emigracijoje.
Bene labiausiai M. Simaitis didžiuojasi prieš dvejus metus užgimusiu projektu – protų mūšiu Osle, kurio ištikimas gerbėjas yra ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Norvegijoje, taip pat panevėžietis Jonas Paslauskas.
„Pradžia buvo tikrai nelengva. Mūšio klausimais, rėmėjais, patalpomis bei renginio vedimu rūpinuosi pats, tad reikėjo tikrai daug išmokti norint užsitarnauti žmonių pagarbą ir pasitikėjimą“, – sako Mantas.
Įdėtos pastangos atnešė gerus rezultatus. Šiuo metu protmūšiuose dalyvauja bene dvi dešimtys komandų – apie šimtą žmonių.
Lietuvybė Norvegijoje
Kurį laiką M. Simaitis priklausė Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungai, buvo vienas iš tarybos narių. Prisijungti prie sąjungos veiklos panevėžietį pakvietė geras draugas, tuometis sąjungos pirmininkas Povilas Rutkauskas.
„Tai yra tobula organizacija norintiesiems startuoti, susikurti pažinčių ratą, išmokti organizuoti veiklas, būti pilietiškiems, galų gale susirasti draugų ir įgyti pasitikėjimo savimi“, – įsitikino Mantas.
Labdaringas paramos fondo „Rugutė“ renginys, kurio metu surinkta ir paaukota apie pustrečio tūkstančio eurų, Skandinavijos lietuvių jaunimo sąjungų mokymai, iškilmingi Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimai, Mindaugo karūnavimo dieną garsiai giedamas Lietuvos himnas ant Oslo operos teatro stogo, įvairūs sportiniai renginiai, kitos iniciatyvos – tai tik dalis Manto kartu su sąjungos nariais įgyvendintų idėjų.
Ši sąjunga, pasak M. Simaičio, vienija visus lietuvius, norinčius prisijungti prie bendros pilietinės veiklos, o regioninis pasiskirstymas iš tiesų platus. Į šią organizaciją įsitraukę 20–30 metų emigrantai, atsikėlę iš Panevėžio, Druskininkų, Šiaulių, Ruklos ir kitų miestų bei miestelių.
„Susibūrus panašaus mąstymo protams gimsta neeiliniai dalykai“, – šypteli Mantas.
Garsiai apie savo kilmę
Kol kas grįžti į Lietuvą jaunas vyras prisipažįsta negalvojantis. Jam puikiai sekasi ir Osle.
„Mano artimiausi planai – pagyventi penkerius metus čia, visą energiją atiduodant savo veiklai. Nežinau, kaip pavyks, bet nors jau prieš save būsiu ramus: pabandžiau“, – svarsto Mantas.
Panevėžyje jis apsilanko 3–4 kartus per metus. Pavieši pas mamą, susitinka su keletu draugų ir užsuka į Juozo Miltinio dramos teatrą.
„Kaip tikras panevėžietis apsuku garbės ratą automobiliu aplink Laisvės aikštę, klausydamas radijo stoties „Pulsas“. Vasaromis visad einu į krepšinio aikštelę prie buvusios 7-osios vidurinės patikrinti jaunimo – tokios tradicijos“, – juokiasi M. Simaitis.
Net ir ieškodamas laimės svetur, jis save vadina ištikimu Lietuvos patriotu. Viešai ar bendraujdamas nedidelėse kompanijose visada prisistato tikru panevėžiečiu. „Net ir tarmės neslepiu. Man netgi žavinga lietuvių savybė turėti tiek daug skirtingų tarmių vienoje mažoje šalyje“, – sako Mantas.
Visgi prisipažįsta, jog gyvendamas svetur į Lietuvą ėmęs žiūrėti tarsi pro rožinius akinius.
„Pamirštu, kaip sunku mano mamai Panevėžyje, kiek kainuoja šildymas. Pradedi pastebėti tokius dalykus, kuriuos pakeitus pasikeistų ir gyvenimas Lietuvoje. Nesąmoningai imu tikėti, kad jie galų gale pasikeis: dings žmonių piktumas ir savanaudiškumas, Seimo nariams rūpės lietuvių ateitis, o naujoji karta pakeis seną tvarką“, – mano pašnekovas. Vis dėlto panevėžietis įsitikinęs, jog gyvenimo kokybė priklauso ne nuo to, kas paduodama iš šalies, bet ką pavyksta susikurti arba užsitarnauti pačiam.
„Lietuvoje taip pat galima gerai gyventi, reikia tik sukąsti dantis ir dirbti. O kai pavargsi – prisiminti tikslą ir vėl kibti į darbus, dėkojant visatai net ir už mažus laimėjimus. Čia yra universali sėkmės paslaptis“, – šypteli M. Simaitis.