Dabar tokį sovietmečio palikimą galima rasti tik sendaikčių turguose ar pas močiutę palėpėje. Paįstrio kultūros centro darbuotojai, sugalvoję surinkti senų arbatinukų kolekciją, net nesitikėjo, kad ši idėja peraugs į visą bendruomenę suvienijusį judėjimą. Paįstriečių kolekcijoje – jau 220 senų arbatinukų.
„Prieš Kalėdas daugelis bendruomenių pina kalėdinius vainikus, o mes norėjome kažko netradicinio, kas suvienytų visą bendruomenę. Kasmet gruodį ieškome to, ko nedaro kiti. Prieš trejus metus bandėme skaičiuoti laiką, surengę laikrodžių parodą, pernai visus išjudinome megzdami pirštines ir šiemet galvojome, kas sutelktų žmones. Ir prisiminiau vasarą prie konteinerio rastą seną arbatinuką“, – pasakojo Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė.
Tokia idėja kilo, kai važiuodama Molainių gatve Panevėžyje iš tolo pamatė prie konteinerio pūpsantį kelis dešimtmečius skaičiuojantį arbatinuką. Kultūros centro direktorė vaikams ir jaunimui veda teatro būrelį, tad pirmiausia pagalvojo, kad tai bus puiki dekoracija spektakliui.
„Kai geras daiktas, ne gėda jį pasiimti ir nuo atliekų konteinerio“, – šypsosi parodos sumanytoja.
Savitos istorijos
D. Kiršgalvienė juokauja, jeigu išmesto arbatinuko savininkas būtų žinojęs, kad jam nebereikalingas turtas taps daugiau nei dviejų šimtų egzempliorių kolekcijos dalimi, gal kitaip būtų jį įvertinęs.
„Kas labiausiai vienija žmones? Ogi kvapios kavos ar arbatos puodelis. Iš pradžių galvojome, kad kiek atneš, tiek ir bus gerai. Bet dabar skaičiuojame, kad kolekciją sudaro 220 arbatinukų – simboliška, bet panašus ir ateinančių metų skaičius. Surinktume ir dar daugiau, bet neturime tokių didelių erdvių jai eksponuoti“, – kalbėjo D. Kiršgalvienė.
Į kultūros namus gyventojai iš palėpių, spintų, sodų dėžėmis ėmė nešti savo turtus. Didžioji dalis arbatinukų skaičiuoja trečią ar ketvirtą dešimtmetį. Kai kurie jų – visiškai nauji, net likusios kainos rubliais ir etiketės. Tikriausiai jų savininkai „taupė“ ateičiai, bet taip ir neprireikė. Kiekvienas arbatinukas turi savo istoriją: vieniems tai dovana vestuvių, krikštynų ar jubiliejų proga, kitiems – lauktuvės iš tolimiausių kraštų.
„Viena paįstrietė atnešė net tris vienodus arbatinukus – didelį, mažą ir dar mažesnį. Dabar retas kuris atsimena, kada namuose atsirado vienas ar kitas daiktas, o ji puikiai pamena, kad tai buvo 1984-ieji. Tais metais jos sutuoktinis važiavo į Rusiją parsivaryti pirmojo savo automobilio – žiguliuko, o kartu parvežė ir deficitinę prekę – arbatos servizą. Ant arbatinuko net kaina likusi – 26 rubliai“, – pasakojo D. Kiršgalvienė.
Daugiau nei daiktai
Vienas seniausių unikalios parodos eksponatų – beveik du šimtus metų skaičiuojantis samovaras – rusiškas virdulys, unikalus tuo, kad yra kūrenamas anglimis. Parodai jį paskolino vietos kolekcininkas. Paįstrietis pasakojo, kad samovaras buvo studentų dovana vienam Rusijos dėstytojų. Nors nuo laiko rusiškas virdulys jau apsinešęs, tačiau dar galima pamatyti medalių už dalyvavimą parodose įspaudus.
Šešios dešimtys paįstriečių ir aplinkinių kaimų gyventojų vilko ne tik jau gerokai panaudotus arbatinius ir virdulius, bet ir prabangius arbatos servizus – pačiame parodos centre puikuojasi auksiniai arbatos servizai – juos atnešė vienas gimnazijos pedagogas ir mokyklos virėja.
„Besiruošiant parodai pati prisiminiau, kad namuose turiu savo šviesios mamos palikimą – seną arbatinuką. Tai buvo vokiško porceliano servizas – tais laikais deficitinė prekė, rodžiusi savotišką prabangą. Tėvai patys net negėrė iš jo arbatos, tačiau kai išeidavo į darbus, mes, vaikai, visuomet žaisdavome namus su šiuo servizu, kol vieną kartą netyčia sudužo trapaus porceliano puodukas. Man tai ne tik arbatinukas, tai labai brangus šeimos palikimas, relikvija. Daugelis arbatinukų, pajudinus sentimentus, tapo daugiau nei daiktais“, – atviravo D. Kiršgalvienė.
Suvienijo kaimą
Ir tokių istorijų – ne viena. Kaip pasakojo parodos „Seno arbatinio istorija“ kuratorė Rūta Meleškienė, ji pati atidavė oranžinį didelį arbatinuką, iš kurio gerdavo arbatą vaikystėje ypatingomis progomis. Kaimynystėje gyveno jos dėdė Jonas, pas kurį į svečius užsukdavę per Jonines ir gimtadienių proga. Ir kiekvieną kartą svečiai būdavo vaišinami kvapia arbata iš šio arbatinio. O jeigu kurį kartą arbatinis likdavo stovėti sekcijoje, R. Meleškienė nepamiršdavo pagirti, koks gražus ir didelis dėdės arbatos servizas. Mirus dėdei, kitur persikelti nusprendusi teta gražųjį arbatinuką padovanojo R. Meleškienei.
„Dabar, kai kavą ruošia kavos aparatai, arbatinuką naudojame labai retai. Bet kai norisi ypatingos šilumos, pasinerti į prisiminimus, sentimentus, visuomet geriame arbatą tik iš jo. Gerti kavą iš to seno, prisiminimų kupino arbatinio – didelis malonumas“, – kalbėjo paįstrietė.
R. Meleškienė džiaugiasi, kad netradicinė paroda savotiškai suvienijo visą kaimą. Ir mokykloje, ir darželyje, ir sporto salėje ar kur parduotuvėje susitikus žmonės kalba tik apie arbatinukų kolekciją. O per parodos atidarymą vieni kitus tampė už rankovių, norėdami papasakoti savąją arbatinuko atsiradimo istoriją.
„Virduliai sutelkė kaimą. Gal tai juokingai atrodo, bet pas mus tai įvykis, nes kiekvienas tapo jo dalimi“, – pažymi R. Meleškienė.
Paroda lankytojus džiugino iki sausio vidurio, bet organizatoriai žada toliau ją rodyti ir kitose erdvėse.