„Laisvę Lietuvai“
Dabar jau ne visi atkreipia dėmesį į šviesesnę, stačiakampio formos dėmę ant picerijos tamsiai pilkos sienos Laisvės aikštėje, J. Miltinio dramos teatro pašonėje. Vasaromis šią vietą uždengdavo lauko terasa.
Tačiau vyresnės kartos panevėžiečių atmintyje ši dėmė dar ilgai liks ryški ir ypatinga. Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje to meto valdžiai čia buvo pasiųstas aiškus ženklas, kad žmonės ilgai nesitaikstys su Rusijos okupacijos pančiais.
Žinia apie 1972-ųjų birželio 3-iosios naktį ant pastato, sujungto su Juozo Miltinio teatru, sienos atsiradusį antisovietinį užrašą „Laisvę Lietuvai“ anuomet greitai sklido iš lūpų į lūpas. Užrašas baltomis didžiosiomis, 40 cm dydžio raidėmis netrukus buvo skubiai nutrintas. KGB Panevėžio skyrius dėl šio įvykio tyrimą tęsė kone dvejus metus. Jo dokumentai iki šiol saugomi Lietuvos ypatingajame archyve.
Dvejų metų tyrimas
Specialiame 1974 m. parengtame pranešime rašoma, kad nustatyta, jog ant Panevėžio dramos teatro pastato sienos nacionalistinį įrašą paliko 1-osios vidurinės mokyklos (dabar J. Balčikonio gimnazijos) bendraklasiai, septyniolikos ir aštuoniolikos metų panevėžiečiai. Jaunuoliai esą pripažino savo kaltę.
Dokumente taip pat teigiama, kad tokią miestiečių protesto akciją paskatino tuomečiai Kauno įvykiai. 1972-aisiais gegužę viešai susideginus lietuvių disidentui Romui Kalantai, visoje šalyje išplito antisovietinės akcijos.
Viena po kitos jos pasipylė ir Panevėžyje. Tais metais Aukštaitijos sostinėje užfiksuota 17 protesto išraiškų dėl sovietinės okupacijos, 1973 m. – 13.
Užrašą „Laisvę Lietuvai“ palikę jaunuoliai nuo bausmės už tokį akibrokštą neišsisuko. Vaikinai, archyvo duomenimis, buvo „profilaktuoti“ pareiškiant jiems oficialų įspėjimą.
Už tokį poelgį į saugumo akiratį pateko ir šių drąsuolių šeimos. Visgi daugiau kompromituojamosios medžiagos nei apie „nusikaltėlius“, nei apie jų artimuosius KGB nepavyko surinkti.
Pasiūlė įamžinti
Jokio asmeninio ryšio su sovietmečio drąsuoliais neturėjęs panevėžietis S. J. savo akimis nematė to garsiojo užrašo – tiesiog kaip ir kiti to meto miestiečiai girdėjo gandą apie protesto akciją ant teatro sienos. Dabar, nuo to įvykio praėjus beveik penkiems dešimtmečiams, jis Panevėžio savivaldybei pasiūlė įamžinti šitą svarbų įvykį.
Apsvarstyti tokio pasiūlymo vasarį į posėdį rinkosi Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo Panevėžio mieste komisija. Gavusi Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentus, ji pritarė sumanymui atminties ženklu pagerbti istorinę dėmę ant pastato Laisvės aikštėje.
„Jauni žmonės tada drąsiai išreiškė poziciją, nebijojo represijų, protestavo prieš sovietinę sistemą ir okupaciją“, – apie idėjos prasmę „Sekundei“ kalbėjo vienas iš šios komisijos narių, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
Skulptūra ar atminimo lenta pagerbti 1972-ųjų protesto akciją, palikta spręsti Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistams. Jiems taip pat teks rūpintis ir viešaisiais pirkimais šiam projektui įgyvendinti. Šiai idėjai realizuoti iš miesto biudžeto planuojama skirti 3000–4000 eurų. Galutinį žodį dėl šio sprendimo tars miesto Taryba.
Teigiama, kad naujas atminimo ženklas praplės turistinius maršrutus Panevėžyje, skatins jaunimą, visuomenę domėtis krašto istorija, ugdys patriotizmą.
Aktoriai ėjo pasigrožėti
Panevėžyje kalbas sukėlęs 1972 m. birželio įvykis ir dabar dar gyvas kai kurių amžininkų atmintyje. Jį gerai pamena ir kai kurie Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktoriai.
Aktorius Enrikas Kačinskas „Sekundei“ yra pasakojęs, jog tuo metu šiame priestate šalia teatro buvo įsikūręs kažkokios miesto įstaigos skyrius.
„Nė vienas iš mūsų teatro nebuvo tuo užrašu pasipiktinęs. Labai nuoširdžiai priėmėme tą dalyką. Mes buvome auklėjami Europos dvasia ir visada buvome prieš tuometę valdžią“, – prisimena ilgametis aktorius.
Jis nežino, kas pirmasis pastebėjo užrašą „Laisvę Lietuvai“, bet neatmeta tikimybės, kad galėjo ir teatre dirbę saugumiečiai.
„Mes visi matėme tą užrašą – ne per minutę ir ne per dieną jį nuvalė. Net ėjome pasigrožėti, pasiįdomauti, kaip gražiai atrodė ant mūsų sienos“, – to meto drąsuoliais didžiuojasi E. Kačinskas. Skandalingąjį užrašą, anot jo, panaikinti nebuvo paprasta. Užtepus jį kitais dažais, nepageidaujamos raidės švietė dar ryškiau.
Liko prisiminimuose
Apie KGB vykdytas kaltųjų dėl šio įvykio paieškas yra girdėjusi ir panevėžietė, redaktorė Nomeda Simėnienė. Jai teko bendrauti su pora pašnekovų, kurie anuomet buvo iškviesti į netikėtą pokalbį su saugumiečiais dėl valdžią papiktinusios akcijos.
Audrius Zutkis redaktorei pasakojo, kaip buvo tardomas tiesiog viešojoje miesto vietoje, prie kino teatro, dabar teatro „Menas“.
Apie panašius informacijos rinkimo metodus N. Simėnienei yra pasakojęs ir Romualdas Labanauskas-Džageris, kai į jo dirbtuves įėjęs saugumietis pasiteiravo, ar čia nėra laikoma baltų dažų. Toks klausimas nieko dėtam vyrui iš pradžių pasirodė keistas, bet greit visi jau žinojo, ko ieško KGB.
Pasak N. Simėnienės, saugumui suradus užrašo kaltininkus, sklido vardai žmonių, kurie tąkart nukentėjo, tačiau garsiai apie tai niekas nedrįso kalbėti.