Lėktuvo piloto specialybę daugelis laiko išskirtinai vyriška. Visgi šių dienų tendencijos byloja priešingai. Dėl aviacijos gerokai galvą pametusi, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institute orlaivių pilotavimo specialybės studijas baigianti ir keleivinį lėktuvą išmokusi valdyti panevėžietė Greta Adlytė drąsina merginas kilti į padanges.
Kai neįmanoma tampa įmanoma
G. Adlytė dažnai girdi istorijas, kaip aviacijos gyslelė perduodama iš kartos į kartą – ja užsiima seneliai, tėvai, o vėliau ir jų atžalos. Tačiau į panevėžietės gyvenimą skrydžio troškimas atėjo kiek kitaip. Jauna mergina jau dešimtoje klasėje pati pradėjo tuo aktyviai domėtis, o galiausiai papildė Panevėžio aeroklubo narių gretas ir pradėjo sklandyti. Greta sako esanti labai dėkinga Panevėžio aeroklubo kolektyvui, kad šis padėjo atrasti būdą tapti laimingai.
„Kartais svajonės pildosi, kartais pildai jas pats, o kartais jas padeda pildyti kiti“, – šypsosi 23-ejų Greta.
Jau būdama abituriente ir sėdėdama Juozo Balčikonio gimnazijos suole, ji puikiai žinojo ateitį norinti sieti su aviacija, tad kokias studijas rinktis, jai klausimų nekilo.
„Sužinojau, kad VGTU aviaciją galima studijuoti nemokamai. Tai įkvėpė dar labiau. Juk aviacija – brangus dalykas“, – sako veikli mergina, apie kitą profesiją niekada net nepagalvojusi.
G. Adlytė pamena mokykloje gavusi užduotį surašyti specialybes, kurios jai atrodė įdomios, tačiau – neįmanomos.
„Parašiau pilotavimą ir pagalvojau, o kodėl neįmanoma?“ – šypteli pašnekovė, rankose jau po metų laikysianti keleivinių lėktuvų pilotės diplomą.
Greta tvirtina puikiai pamenanti savo pirmąją patirtį skrodžiant dangų. Tai nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti.
„Pirmi skrydžiai, kol dar nemoki valdyti orlaivio, negali sektis puikiai. Bet jau mokėjau skristi sklandytuvu, todėl buvo žymiai paprasčiau. Jau supratau, kaip viskas vyksta, užteko išsiaiškinti niuansus ir specialias procedūras“, – pamena Greta.
Mergina sako, jog iš arti aviacijos pasaulis atrodo kiek kitaip nei daugeliui atrodo.
„Tai yra ne tik skrydis,“ tvirtina G. Adlytė. „Didelę dalį sudaro pasiruošimas. Ankstyvą rytą pradedant nuo technikos išstumdymo iš angaro, apžvelgiant oro sąlygas, pasiruošiant skrydžio planą ir patį orlaivį.“ Pasak lakūnės, kiekvienas skrydis yra kitoks – visada laukia skirtingos oro sąlygos ir skirtingi iššūkiai.
Mergina tikina, jog aviacija jau spėjo tapti jos gyvenimo būdu.
„Būdama danguje pailsiu nuo visko. Iš ten viskas atrodo kitaip. Miestai – maži, žmonių nematai, gali pabūti su savimi besigrožint nuostabiu vaizdu. Žinoma ir pojūčiai nekasdieniški, lengva pabėgti nuo rutinos“, – šypteli Greta.
Gyvenimo ritmą diktuoja skraidymas
Nors sakoma, kad norint tapti pilotu, reikia labai daug užsispyrimo, laiko bei pastangų, G. Adlytė tikina, jog ir to tikrai neužtenka. Labai svarbu, pasak jos, yra ir gera sveikata. Ir tai yra dažniausia priežastis, dėl kurios ne visi norintys įstoja į šią specialybę.
„Mes turime labai rūpintis savo sveikata, gyvensena, neleisti sau per daug pervargti. Nors ir norisi daug nuveikti, turi save stabdyti, nes žinai, kad jei sugadinsi sveikatą, nuplauks ir tavo svajonė“, – pasakoja Greta.
Taip pat, anot G. Adlytės, pilotuojant plieninį dangaus žirgą privalu išlaikyti šaltus nervus. Mergina sako, jog skristi nėra sudėtinga – kur kas sudėtingiau veikti ištikus kritinėms situacijoms.
„Mes mokomės, kaip suvaldyti kritinę situaciją, o tai tikrai nėra kiekvienam paprasta, kai užplūsta panika. Gal tai ir nėra labai akcentuojama, bet pilotui itin svarbus komandinis darbas. Dažniausiai kabinoje skrendama dviese, taip pat yra įgula. Turi mokėti ne tik dirbti komandoje, bet ir bendrauti su kiekvienu žmogumi. Kaip ir instruktoriai privalo gebėti prieiti prie kiekvieno studento, jam tinkamai paaiškinti, taip ir pilotams svarbi sėkminga komunikacija“, – pasakoja be penkių minučių diplomuota pilotė.
Žinoma, pasak aviatorės, labai svarbios turimos žinios – jų atkakli panevėžietė kasdien ir siekia.
„Tai yra kitoks darbas nei tie, iš kurių grįžęs namo viską pamiršti“, – tvirtina Greta.
Lakūno darbas, anot G. Adlytės, diktuoja ir kiek kitokį gyvenimo ritmą. Anot jos, jau pakako pajusti, ką reiškia skraidymo praktika vasarą: ryte išvažiuoji, skraidai, vakare susitvarkai, ruošiesi rytojui. Ir taip kiekvieną dieną. Kartais tenka ir draugus pamiršti, ir pramogų atsisakyti.
„Žmogui, kuriam ši profesija ne tiek „švyti“ kiek man, tikrai turėtų būti sudėtinga. Labai svarbu rasti pusiausvyrą, tuomet pavyksta viską suderinti“, – mano Greta.
Ji neslepia, jog aviatorių gyvenimas ir filosofija yra kiek kitokie nei įprasta – jeigu vasaros savaitgalį geras oras, nori tik skristi, nes nežinai, ar vėliau oro sąlygos tai leis. Skraidantiesiems mažais lėktuvais geras oras itin svarbu, tad vasara jiems – tikras darbymetis.
„Kiti važiuoja prie ežero, į festivalius, o aš tai sau leidžiu tik kartą per vasarą, nes kitaip neišskraidysiu skirtų valandų. Kol kas mano akys dega aviacija, labai smagu, kad dažnai esu apsupta dėl to paties pamišusių žmonių“, – šypsosi panevėžietė.
Merginos irgi skraido
G. Adlytė neslepia, jog dažnai susiduria su nuostaba dėl pasirinktos pilotės profesijos. Neretai tenka įrodinėti stereotipų kamuojamiems žmonėms, jog merginos prie lėktuvo vairalazdės gali tvarkytis nė kiek ne blogiau nei vaikinai.
„Technika yra sukurta žmogui, o ne tam tikrai lyčiai. Todėl ir galimybės priklauso nuo pačio žmogaus asmenybės bei galimybių“, – sako aviatorė.
„Mano grupėje buvo palyginti daug merginų. Kai įstojau, buvome trise iš devynių, taigi, net trečdalis grupės. Universitete tikrai negirdėjau tokios nuomonės, kad merginoms čia ne vieta ar per sunku. Yra dalykų, kur reikia paprašyti pagalbos, bet to paties prireikia ir vaikinams. Piloto profesija tikrai nėra vyriška, ji puikiai tinka abiem lytims“, – įsitikinusi Greta.
Pilotė patikina, jog nėra pasitaikę tokių atvejų, jog jai būtų neleista skristi vien todėl, kad yra mergina. Nors kartais nuomonę, kad moterys negali būti lėktuvų pilotėmis, Greta išgirsta iš vyresnio amžiaus žmonių.
„Nebent senesnio sukirpimo lakūnai mano, jog tai vyriška veikla. Tačiau visose srityse atsiranda tokių nuomonių, – svarsto G. Adlytė. – Nieko nuostabaus, juk dar ne taip seniai žmonės galvojo, kad moteriai negalima ir automobilį vairuoti, ką jau čia kalbėti apie lėktuvą.“
Mėlynos kuprinės istorija
Beje, G. Adlytė jau spėjo ne vienai merginai tapti įkvėpimo šaltiniu. Internete plačiai nuskambėjo istorija, kurios heroje drąsi panevėžietė ir tapo.
O prasidėjo viskas nuo to, jog viena mama, rudenį išleisdama vienturtę dukrą į pirmą klasę, labai nerimavo, kaip jai seksis. Ir nuliūdo, kai po kurio laiko išgirdo dukrelės skundą, kad klasės draugai iš jos šaiposi. Tiksliau, jie šaipėsi ne iš mergaitės, o iš jos kuprinės, kuri buvo mėlyna ir vaizdavo kosmosą.
Kuprinę mergaitė išsirinko, apsilankiusi parduotuvėje su tėčiu – jai patiko mėlyna spalva. O vaikai iš jos tyčiojosi vadindami „ne mergaite“ – neva mergaitės nemėgsta mėlynos spalvos ir nebūna kosmonautėmis.
Pradėjus lakūnės su mėlyna uniforma paieškas, kuri sutiktų ateiti į pirmokų klasę, pirmokėlės mamos keliai susikirto su Gretos.
G. Adlytė sutiko atvykti į mokyklą ir įrodyti mažiesiems, kad spalvos neturi lyties, o mergaitės, kaip ir berniukai, puikiai gali pilotuoti lėktuvus.
Išradingos mamos organizuotoje pamokoje dalyvavusi Greta, sulaukusi kvietimo atvykti į mokyklą, nenustebo, nes kartkartėmis moksleiviams vesdavo pamokas apie savo specialybę, tik šįkart aplinkybės buvo išskirtinės, o vaikai – jaunesni nei paprastai.
„Visuomet sakau, kad jeigu tikrai nori rinktis šią specialybę, tuomet pirmyn! Jeigu tikrai nori, viskas pavyksta. Visuomet visus, svajojančius apie aviacijos studijas, drąsinu ir palaikau“, – sako Greta.
Artimieji nerimauja dėl orų
Visgi G. Adlytė įspėja, jog pasirinkus lakūno profesiją, kaip ir bet kur kitur, bus visko – nebūtinai lengva, nebūtinai viskas lyg sviestu patepta, bet, jei tikrai degi noru, nieko nėra neįmanomo ar per sunkaus.
Gretai niekuomet neužtekę tik vienos veiklos. Šiuo metu pati ne tik valdo sklandytuvą, bet ir moko to kitus, dėsto teoriją.
„Neabejoju, kad ir toliau užsiimsiu savo hobiais. Manau, kad ir toliau vesiu paskaitas, pati įgysiu dar daugiau patirties ir galbūt pereisiu prie praktikos mokymų sklandymo mokykloje“, – planais dalijasi pašnekovė.
G. Adlytė labai džiaugiasi, jog iš artimųjų dėl savo pasirinkimo pilotuoti lėktuvą visada sulaukia tik palaikymo. Mergina jį ypač vertina ir pripažįsta, jog būtent tai labai padėjo siekti savo tikslo.
„Jie visada mane palaiko, nes mato, kad skraidymas man tikrai patinka ir tuo dega mano akys. Bet visada stebi orus, ypač mama“, – šypteli Greta.
Kai blogesnis oras, susirūpinusi mama jau teiraujasi, ar dukra nesirengia skristi. Visgi pasitiki jos žiniomis ir atkakliai atžalai tik palinki būti atsargiai.
Dažnai pilotų gyvenimas turi tilpti lagaminuose – jie nuolat keliauja, gyvena vis kitoje šalyje. Ar panevėžietė tam pasiryžusi?
„Žinoma, esu tam nusiteikusi. Kita vertus, Lietuvoje esančios avialinijos suteikia galimybę pasirinkti savo prioritetinę šalį, tad galbūt net nereikės išvykti gyventi kitur. Jei reikės, esu nusiteikusi dirbti ir užsienio šalyse pagrindinę bazę turinčiose kompanijose,“ – teigia G. Adlytė.
Greta pasakoja, jog anksčiau niekas net neabejojo, kad iš karto po mokslų pilotams teks važiuoti įgyti patirties į Afriką ar į Aziją ir tik tada grįžti į Europą. Vis dėlto šiuo metu situacija, anot jos, yra labai pasikeitusi.
„Šis variantas man neatrodo toks jau blogas, o egzotiškose šalyse įgyta patirtis taip pat vertinga. Svarbiausia daryti tai, kas leidžia įgyvendinti svajones“, – šypteli aviatorė.