Įkvėpimą žygiuoti suteikė skautų organizacija
Kaip pasakoja Goda, įkvėpimą žygiuoti suteikė skautų organizacija, kurioje aktyviai mergina veikė mokyklos laikais, tad vis dar dabar prisimena savo vieną pirmųjų žygių kartu su skautais.
„Dar prieš daugiau nei dvejus metus kartu su kitais moksleiviais bei skautais žygiavome iš Kryžkalnio į Šiaulius, į Kurtuvėnų stovyklavietę. Tą kartą pavyko įveikti apie 70 kilometrų per tris dienas. Pats žygis buvo tikrai be galo sudėtingas ir tuo kartu varginantis, nes jam buvau visiškai nepasiruošusi, kuprinė buvo pilna ne pačių svarbiausių, bet dar ir įvairiausių nereikalingų daiktų, kurie ne tik, kad nepasitarnavo žygio metu, bet tik apsunkino visą svorį ant pečių.
Puikiai atsimenu, kad po šio žygio, po tokios ne itin patikusios patirties sau sakiau, kad daugiau niekada nebeisiu į jokį žygį“, – pirmaisiais keliavimo pėsčiomis įspūdžiais dalinasi Goda.
Draugės paskatinimas tapo dar vieno nuotykio pradžia
Po pirmųjų žygiavimo išbandymų kartu su skautais, Goda prisimena, jog nors jai tai nelabai patiko, tačiau jos draugė vis bėgant mokslo metams degė entuziazmu ir ryžtu ieškoti naujų nuotykių bei patirčių. Baigiant mokyklą ir jau laukiant pirmųjų egzaminų rezultatų, draugė buvo sumaniusi ne ką menkenį iššūkį joms abiem – „Camino Lituano“ piligriminį žygį.
„Prieš pat vasarą mąstėme, ką galėtumėme veikti jos metu, tad draugė pasiūlė pradėti piligriminį žygį „Camino Lituano“. Iš pradžių tai nuskambėjo tarsi nereali ir neįmanoma idėja, tačiau po truputį abi pradėjome tikėti tuo, ką ketiname daryti, ir sulaukę tinkamos dienos leidomės į kelią“, – pasakoja G. Stirneckaitė.
„Pats „Camino Lituano“ piligriminis žygis prasideda nuo Žagarės, o baigiasi Seinuose, Lenkijoje, tad tik pradėję eiti iš Žagarės, supratom, kad galbūt tai nebuvo pati geriausia idėja taip netikėtai imtis tokio sprendimo, nes jau po keletos kilometrų pasijautė tas pirmasis nuovargis, tas pirmasis atokvėpis, kai pradedi mąstyti, kiek daug dar tavęs laukia. Tačiau viso žygio metu teko ne tik miegoti palapinėje, kuri yra visiškoje baloje, ar šalia pavėsinėje vykstančio smagios kompanijos vakarėlio, bet ir apsilankyti pas draugės senelius kaime, ne viename dvare ar bažnyčioje.
Tai buvo puikus nuotykis ir neįkainojama patirtis, kuri sutvirtino tiek mūsų draugystę, tiek mano pačios ištvermę ir valią. Visas šis žygys mums užtruko 20 dienų, pavyko nueiti net 564 kilometrus, kas jau buvo itin didelis rezultatas mūsų gyvenimuose“, – praėjusių metų patirtimi dalinasi mergina.
Neišlaikytas matematikos egzaminas gyvenimo nesugriovė
Būtent tą vasarą, prieš daugiau nei metus, kai Goda keliavo „Camino de Santiago“ keliu, ji nekantriai laukė valstybinių brandos egzaminų rezultatų. Grįžus iš žygio ir sekančią dieną nusprendus pasitikrinti visų egzaminų rezultatus, Godai jie buvo kiek `netikėti. Ji, baigusi Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją, deja, kaip ir beveik trečdalis 2020 metais abiturientų visoje Lietuvoje, neišlaikė valstybinio matematikos egzamino.
Nors kitų egzaminų rezultatai buvo tikrai labai geri, būtent pastarasis neišlaikytas egzaminas užvėrė visas galimybes įstoti į valstybės finansuojamą studijų vietą norimame universitete. Žinoma, po metų mergina egzaminą sėkmingai perlaikė, tačiau kaip teigia Goda, jei taip nutiko būtent tada, vadinasi, taip ir turėjo viskas būti.
„Po neišlaikyto matematikos egzamino apėmė labai dvejopos nuotaikos. Žinoma, buvo skaudu, kad nepavyks nuo sekančio rudens studijuoti norimame universitete, tačiau po kelių dienų nusprendžiau į susidariusią situaciją pažvelgti visai kitu kampu – pasirinkau laisvus nuo mokslų metus, vadinamuosius „gap year“.
Tai yra laisvi nuo mokslo, nuo studijų metai, kai moksleivis, baigęs mokyklą, dar nėra tvirtai apsisprendęs dėl to, ką jis nori studijuoti, o ypač veikti gyvenime, ir nusprendžia tuos metus praleisti savanoriaudamas, dirbdamas, semdamasis įvairios jį dominančios patirties. Tad būtent toks pasirinkimas tuo laiku man atrodė kaip vienas tinkamiausių“, – tuometiniais išgyvenimais ir pasirinkimu dalinasi Goda.
Iš lietingosios Lietuvos į saulėtąją Ispaniją
„Per tuos laisvus metus dirbau, daug skaičiau knygų, bandžiau suprasti, ką iš tiesų noriu veikti gyvenime, kas mane domina. Viena iš dominančių sričių ir tapo žygiai, kas iš pat pradžių atrodė visiškai ne mano sritis. Po pražygiuotų net kelių maršrutų, nusprendžiau, kad noriu bandyti ir toliau, tik šį kartą – nueiti dar daugiau ir jau nebe Lietuvos keliais, takeliais ir miškeliais. Šių metų pavasarį mąstydama, koks tai maršrutas galėtų būti, suradau internete detalų „Camino de Santiago“ žygio planą ir pasakiau sau, kad tai bus naujas startas“, – greitą apsisprendimą, kupiną ryžto ir smalsumo, būsimai vasarai komentuoja G. Stirneckaitė.
„Tokį mano apsisprendimą lydėjo ne viena papildoma užduotis, kurią turėjau atlikti iki pat skrydžio. Teko pasikalbėti su tėvais bei seneliais, išklausyti jų patarimus ir palinkėjimus kelionei, nes ypač močiutė buvo nustebusi, jog šį kartą pakeliauti noriu viena, be jokio draugo ar draugės. Tačiau žygio eigoje sužinojau, kad nors močiutei buvo neramu, jog jos anūkė viena klaidžioja kažkur Ispanijos Karalystės žemėse, ji anūke labai didžiavosi ir jos įspūdžius pasakojo savo draugėms.
Taip pat teko atsisveikinti ir su savo darboviete, išdrįsti vadovei pasisakyti, jog po praėjusio netrumpo laiko išeinu iš darbo, taip pat ir atlikti visus būtinus koronaviruso prevencijos reikalavimus, susižinoti daug būtinos informacijos dėl būsimo skrydžio ir pačio keliavimo po Ispaniją“, – pasakoja Goda.
Naujų atradimų ir pažinčių pilna kelionė
„Pirmiausia atskridau į Barseloną, ten pabuvus pilną dieną teko kelis šimtus kilometrų autobusu keliauti į mano žygio pradžios tašką, kuris yra Ispanijos šiaurėje. Jau prieš pat kelionę, dar ją planuojant, buvau užsisakiusi po nakvynę net keliose vietose, kad netektų visą laiką miegoti palapinėję ar pas kitus žygeivius. Buvau susiplanavusi keletą vietovių, kurias einant būtinai turiu užsukti ir aplankyti.
Įsivažiuoti man užtruko apie 3-4 dienas, nes reikėjo priprasti prie to ritmo, kad kiekvieną dieną, šeštą valandą turi keltis, pusryčiauti, pradėti tos dienos maršrutą, tada bežygiuojant per pietus pailsėti, o tuomet iki dešimtos valandos vėl keliauti, besidairant po Pirėnų kalnus ir pirmą kartą matomos išskirtinės gamtos kraštovaizdžius“, – pasakoja jaunoji piligrimė.
„Kelionės pradžioje greitai pavyko atrasti naujų pažįstamų, tokių pačių kaip aš piligrimų, kurie dieną anksčiau ar dieną vėliau pradėjo lygiai tokį patį „Camino de Santiago“ kelią. Su jais net pasidalinome kontaktais, jog galėtume nuspręsti, kurią dieną nakvosime piligrimų nakvynės namuose kartu. Dažniausiai ir tekdavo nakvoti piligrimų nakvynės namuose, vadinamuose ispaniškai „albergais“, kur ne kartą susitikdavome su pažįstamais piligrimais.
Vieną kartą teko net miegoti bažnyčioje ant kalno, kur ryte atsikėlus kartu su kitais užsieniečiais žygeiviais pamatėm, kad esam tiesiog debesyse, matom aplinkui vien kalnus, nes net nuo papėdės apačios bažnyčios nesimatė“, – smagius potyrius ir regėtus vaizdus prisimena Goda.
Bendri iššūkiai vieni kitus suartina
Kaip toliau pasakoja Goda, viso „Camino de Lituano“ kelio metu jai pavyko susipažinti su daugiau nei 20 skirtingų piligrimų, kurie papasakojo tiek savo gyvenimo istorijas, tiek priežastis, dėl ko eina šį kelią.
„Piligrimai, kaip pastebėjau, eiti šį kelią suvažiavo iš labai įvairių kraštų – tiek Europos šalių, kaip Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, tiek ir tolimesnių kraštų, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų ar Brazilijos. Taip pat jau pačioje kelionės pabaigoje sutikau ir lietuvių, netgi panevėžiečių gyvenančių Ispanijoje, kas buvo išvis nerealu, suvokiant, jog pasaulis išties nėra jau toks ir didelis.
Žygiuojant buvo be galo įdomu pasiklausyti bendraminčių, kurie visi buvo vyresni už mane ir netgi stebėjosi, kaip tokia jauna mergina sugeba eiti šį kelią ir per dieną nueiti apie 30, 35 ar net daugiau kilometrų. Vieni piligrimai, su kuriais susitikdavau bene kasdien, tikrai manimi labai rūpinosi, rezervuodamo man nakvynės vietas alberguose, teiravosi dėl mano maitinimosi ar net savijautos, tai išties pasirodė šiek tiek keista, bet kartu ir labai malonu“, – teigia G. Stirneckaitė.
„Pagaliau priėjusi miestą Santjagą, kuris yra jau beveik prie pasaulio krašto, tik antrą dieną būnant mieste pradėjau suprasti, kad tai jau viskas, tai jau šio žygio pabaiga. Nuotaikos tuomet buvo liūdnos, nes dar norėjosi žygį tęsti, kažkur eiti, kažką pamatyti, nes einant ir tiesiog einant neskaičiuodavau laiko, nes vaizdai, aplinka, gamta, viskas nuolat keisdavosi ir viską matydavau pirmą kartą, viskas buvo be galo įdomu ir nuostabu. Ir tik atėjus čia, aš supratau, kad šis „Camino de Santiago“ kelias yra pirmas, tačiau tikrai ne paskutinis“, – pasakoja mergina, būtent tuomet išsikėlusi naują tikslą dar kartą pereiti „Camino de Santiago“ kelią.
„Tuomet aplankiusi ir apvaikščiojusi Santjagą, kiek pailsėjusi, nusprendžiau, kad jau tiek daug nuėjusi, savyje dar turiu jėgų ir noriu pasiekti pasaulio kraštą. Iki Finisteros, miesto Ispanijos vakaruose, kur ir yra pasaulio kraštą žymintis riboženklis, buvo likę 100 kilometrų, tačiau po jau 822 įveiktų, tai buvo palyginti niekis.
Troškimas greičiau pamatyti jūrą ir pasaulio kraštą buvo milžiniškas, tad per kelias dienas įveikiau likusį atstumą ir atsidūriau ant begalinio skardžio, nuo kurio atsiveria ne tik žmonių nepaliesti Ispanijos krantai, bet ir beribis horizontas. Buvo be galo gera matyti tą vaizdą gyvai savo akimis, kurį kadaise regėjau dar tik interneto platybėse“, – nepamirštamą ir nepakartojamą jausmą su šypsena prisimena Goda.
Įspūdžių pakaks visiems naujiems mokslo metams į priekį
Baigdama pokalbį Goda be galo džiaugiasi šiuo nuotykiu, kuris ne tik jai atskleidė savo vidines galimybes įveikiant tolimus atstumus, bet ir leido pažinti visai kitokį pasaulį, naują kultūrą, nuostabius žmones ir pačią save.
„Grįžus iš „Camino de Santiago“ kelio, visiems buvo be galo įdomu išgirsti kaip man sekėsi. Aišku, net ir pačio žygio metu pati galvojau, kad kas bus, jeigu negrįšiu, kas nutiks, jeigu neprabusiu, arba prabusiu nežinia kur, nes išties kai kuriose vietose miegoti ar net eiti buvo labai pavojinga. Visgi džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai, saugiai grįžau į gimtąją Lietuvą ir jau dabar po laisvų metų ir visų nuotykių sėkmingai studijuoju istoriją Vilniaus universitete.
Gyvendama Vilniuje ir mokydamasi galiu ne tik dalintis su visais susidomėjusiaisiais savo istorija ir patirtimis, bet ir suteikti naudingų patarimų kitiems keliautojams. Be viso to, tikiu, kad pandeminė situacija per ateinančius metus visame pasaulyje gerokai pasitaisys ir sekančią vasarą vėl galėsiu leistis į naują „Camino“ žygį jau kitoje šalyje, o galbūt ir toje pačioje Ispanijoje“, – ateities viziją brėžia ir su nekantrumu naujų kelionių laukia mergina.