Prieš keletą metų buvusį konservų fabriką įsigijusios bendrovės „Litforina“ vienas iš savininkų Dainius Davidonis teigė, kad paprasčiausias sprendimas būtų pastatą paversti gyvenamaisiais būstais, tačiau siekis yra kitoks – jį pritaikyti visuomenės poreikiams. Verslininkai žada pirmiausia atkurti pastato išorę, o vidui įrengti bus ieškoma europinių projektų paramos.
D. Davidonis pripažįsta, kad įsigijus Kranto gatvėje pastatų kompleksą, daug vilčių buvo dedama į Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Pagal parengtą ir suderintą projektą numatyta, kad valstybės saugomas kultūros paveldo objektas atgimtų kaip visuomeninės paskirties pastatas su viešbučiu, koncertų sale, meno galerija. Pagal projektą jame turėtų atsirasti vieta kavinėms ir restoranui su terasa, iš kurios atsivertų panoraminis vaizdas į Senvagę. Kieme suplanuotos erdvės renginiams, parodoms, meninių instaliacijų zonoms. Atgaivinti antrą šimtmetį skaičiuojantį pastatą, išsaugojant jo autentiką, reikalingos milijoninės investicijos: mūrinės sienos ištrupėjusios, vietoj langų – kiaurymės, uždangstytos medienos drožlių plokštėmis, laikas paženklino ir kitas konstrukcijas.
„Anksčiau planavome, kad Europa daug padės, bet paramos nesulaukėme, mums pasiūlė vos dešimt procentų visos numatytos sumos. Todėl šis projektas ir sustojo. Jeigu bent puse sumos būtų parėmę, tikriausiai projektas jau būtų įgyvendintas“, – teigė D. Davidonis.
Koreguoja projektą
Nors projektas suderintas su visomis institucijomis, išduotas statybų leidimas, dabar architektų komanda vėl jį koreguoja. Anot D. Davidonio, bus atsisakoma kai kurių ankstesnių sprendimų. Jo teigimu, architektai ieško būdų, kaip ir kur būtų galima sutaupyti.
„Išorė praktiškai nepasikeis, tik bus priderinta prie dabartinės situacijos. Atsisakome kai kurių brangių sprendimų, tai leistų sutaupyti ir greičiau įgyvendinti projektą. Projekte buvo numatyta požeminę automobilių stovėjimo aikštelę rengti po visu pastatu, bet naujame projekte tokios nebebus, gal nebent labai nedidelė. Ieškome variantų, kad projektas atpigtų, bet kartu nenukentėtų pati koncepcija“, – komentavo verslininkas.
Pakoreguotas rekonstrukcijos projektas bus pateiktas Panevėžio miesto savivaldybei, kad ši taip pat tartų žodį. Pasak D. Davidonio, iš miesto valdžios tikimasi pasiūlymų, kaip spręsti automobilių stovėjimo vietų problemą.
„Iš Savivaldybės kol kas sulaukėme padrąsinimų ir palaikymo. Vis dar svarstome, ar kultūros paveldą atnaujinti dalimis, ar visą iš karto. Kol kas esame pasiryžę atnaujinti išorę, kad pastatas gražiai atrodytų rekonstruotos Kranto gatvės bei Senvagės fone. O viduje bus galima krapštytis ilgiau. Tikimės, kad vidui sutvarkyti pavyks gauti Europos Sąjungos fondų paramą“, – planus atskleidė D. Davidonis.
Anot jo, pirmasis darbas bus įvesti į sklypą komunikacijas. Tą daryti verslininkus spaudžia artėjanti Kranto gatvės rekonstrukcija. Jeigu nespės susitvarkyti iki ją baigiant, konservų fabriko savininkams teks vėl ilgai laukti, mat už europinę paramą sutvarkytos gatvės grindinio nebus galima judinti bent penkerius metus.
„Kai statybininkai pradės ardyti gatvę, lygiagrečiai mes įsirengsime komunikacijas“, – teigia fabriko savininkas.
Pirkėjų neatsirado
D. Davidonis sako nesitikintis, kad konservų fabriko rekonstrukcija kada nors atsipirks.
„Arba turi daryti butus, juos išparduoti ir pasiimti pelną, arba neskubėti, žinodamas, kad nieko neuždirbsi, bet miestas turės gražų atnaujintą pastatą ir tam tikras paslaugas jame. Mes neturime tikslo iš to padaryti verslą, tai labiau altruistinis projektas. Todėl negalime visų įmonės pinigų mesti į projektą, kuris greičiausiai neatsipirks“, – sakė verslininkas.
Dar nuo 2019-ųjų vasaros „Litforina“ ieško kultūros paveldo pirkėjų. Pasak D. Davidonio, jeigu atsirastų potencialus investuotojas, galintis atgaivinti vaiduokliu virtusį istorinį pastatą, jį perleistų už savikainą. Konservų fabriko pastatai, kurių bendras plotas siekia 4300 kv. m, kartu su 70 arų sklypu parduodami už 750 000 eurų. Pastatą buvo siūlyta pirkti ir dalimis. Pasak D. Davidonio, besidominčiųjų būta, tačiau potencialaus pirkėjo iki šiol neatsirado.
„Nesame šito pastato įsikibę ir perleistume kitiems, kad tik greičiau kas sutvarkytų. Bet kol kas realaus pirkėjo neatsirado, todėl patys tikriausiai jį tvarkysime. Tai užtruks, nes teks ieškoti kitų finansavimo šaltinių“, – teigė verslininkas.
Virs jaukia senamiesčio gatvele
O į Kranto gatvę jau pavasarį atsikraustys statybininkai – Savivaldybės skelbtą konkursą laimėjęs Panevėžio statybos trestas.
„Kranto gatvės projektas jau pradėtas, pasirašyta rangos sutartis, dabar tik laukiama, kol atsitrauks žiema. Rangovas tikriausiai sutvarkys Vasario 16-osios gatvę ir Laisvės aikštę ir tuomet persikels į Kranto gatvę. Jeigu oro sąlygos leis, gal jau balandį ar gegužę ir čia prasidės prasidės realūs darbai“, – teigė Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Saulius Glinskis.
Pagal jau parengtą techninį projektą numatyta, kad Kranto gatvė bus atnaujinta nuo Vasario 16-osios iki Anykščių gatvės. Tai bus tarsi senamiesčio tąsa: čia vėl atsiras senas grindinys, paklotos stilingos trinkelės, sukurtos žaliosios stotelės, išskirtinis apšvietimas, mažoji architektūra, daugiau automobilių stovėjimo vietų. Kranto gatvei ir Bendruomenių rūmų prieigoms sutvarkyti iš viso numatyta skirti šiek tiek per 1 mln. eurų.
Nuo degtinės iki kultūros
Antrą šimtmetį skaičiuojantis Senvagės pašonėje stūksantis buvęs konservų fabrikas dar 1990-aisiais pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Tai itin retas Lietuvoje vadinamojo plytų stiliaus statinys. Raudonų plytų mūro pastatų komplekso Kranto gatvėje pirmieji statiniai iškilo apie 1880 metus pagal tipinį caro laikų projektą. Iki šių dienų išlikę to meto architektūros elementai – sienoje matyti puošniosios rozetės – gėlės žiedo pavidalo ornamentai, taip pat pastatą puošiantys karnizai.
Pirminė komplekso paskirtis – alkoholio gamyba. Iš S. Montvilos spirito varykloje pagaminto spirito Kranto gatvėje stūksojusi gamykla gamino degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus. XIX a. pabaigoje įvedus valstybės monopolį degtinei, ši Panevėžyje veikusi valstybinė gamykla produkcija aprūpino visą Kauno guberniją. Tą patį darbą gamykla dirbo ir tarpukariu. Tai buvo viena didžiausių miesto įmonių. Ir tik Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją pritaikė vaisių ir daržovių konservams gaminti. Ši veikla buvo tęsiama ir visą sovietmetį.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir fabrikui bankrutavus, kultūros paveldo objektas atiteko į privačias rankas. Žlugusio fabriko statinius 1998-aisiais įsigijo bendra JAV ir Lietuvos įmonė „Bennet Distributors“. Tuometis savininkas, verslininkas Benas Gudelis buvusiame fabrike žadėjo įrengti viešbutį, poilsio centrą, restoraną, sporto ir relaksacijos kambarius, baseiną. Tačiau statinys miesto centre liko vaiduokliu ir galiausiai parduotas kitai įmonei – Jungtiniam duonos centrui. Šio akcininkai taip pat svajojo apie paveldo objekto renesansą, bet ir jiems nepavyko Panevėžiui padovanoti naujo laisvalaikio ir pramogų centro istorinėje aplinkoje. Verslininkai ne kartą kaltino paveldosaugininkus ir miesto Savivaldybę kliudant jų planams. Galiausiai įmonė pastatą apleido ir pati bankrutavo. Fabrikas perėjo „Swedbanko lizingui“, iš kurio nekilnojamąjį turtą įsigijo medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenė“ antrinė įmonė, dabartinė kultūros paveldo objekto šeimininkė „Litforina“.