Kaip pasakojo Gamtos mokyklos gyvūnų priežiūros specialistė Jurgita Fiodorovienė, įspūdingo dydžio varnui šį mėnesį turėtų sukakti trylika metų, o Gamtos mokykloje jis apsigyveno prieš gerą dešimtmetį. Nusilpusį ir skristi nepajėgiantį mažylį vienas panevėžietis rado miške. Varniukas buvo toks silpnas, kad net nebėgo nuo žmogaus. Apie dvejus metus savo namuose jį augino paukštį suradęs vyras, mat rastinukas dėl sužeisto sparno iki šiol niekur toliau negali paskristi. Tačiau kartą kranklys sumanė pamatyti pasaulio, deja, šio plano jam taip ir nepavyko įgyvendinti – žmonės jį surado Senamiesčio gatvėje. Nuo to laiko bėglys įsikūręs Gamtos mokykloje.
„Dėl sužeisto sparno jis laisvėje neišgyventų. Be to, jau priprato prie civilizacijos patogumų – maistas kasdien jam patiekiamas, pačiam susimedžioti tikriausiai sunkiai pavyktų“, – pasakojo J. Fiodorovienė.
Neilgai trukus Gamtos mokyklos darbuotojai pastebėjo, kad kranklys turi neeilinių talentų. Iš pradžių pradėjo loti kaip šuo – taip jis pamėgdžiojo kaimynystėje gyvenančio kudliaus lojimą. O po to ėmė elgtis kaip gretimame voljere apgyvendinta šarka – jai atsakydavo jos kalba: „kar, kar, kar“.
„O dabar daugeliui vis kartoja „ate“.
Vardo kranklys taip ir negavo, tai jį visi ir taip pradėjo vadinti – „Ate“, – apie globotinį kalbėjo J. Fiodorovienė.
Kalba tik su išrinktaisiais
Tiesa, tai ne vienintelis žodis, kurį labai aiškiai geba atkartoti juodaplunksnis. Be savo „ate“, kranklys dažnai ištaria ir „mažuti“. O netrukus ir paaiškėja, iš kur šį žodį išmoko paukštis – juo besirūpinanti Gamtos mokyklos darbuotoja į kranklį tarsi į vaiką kreipiasi „mažuti“.
„Dažniausiai jis ir bendrauja su prižiūrėtoja, kuri juo rūpinasi. Nors kartais mielai šneka ir su gide, vedančia vaikams ekskursijas. Pastebime, kad noras bendrauti dažniausiai užeina tada, kai laikas valgyti, nes kai būna sotus, tikriausiai ir kalbėti tingi“, – šypsosi Gamtos mokyklos darbuotoja.
Jeigu būna daugiau nepažįstamų žmonių, sparnuotis kuklinasi kalbėti ir demonstratyviai nusisuka, tačiau, anot J. Fiodorovienės, tai labai meilus ir draugiškas paukštis. Mėgsta būti glostomas ir tarsi katinas nuleidžia galvą, kad tik kas švelniai pakedentų jo plunksnas. Tiesa, lankytojams paglostyti kranklio neleidžiama, mat laukinio paukščio instinktai niekur nedingo – gali grybštelėti nagais ar snapu. Todėl gyvena jis namelyje su apsauginiais stiklais, o žiemą, kai labai šalta, perkeliamas kartu su kitais sparnuočiais. Gamtos mokyklos darbuotojai savo gražuolį mėgsta palepinti skanesniu šviežios mėsos kąsneliu, o vasarą, kai itin karšta, jam pastato nedidelį baseinėlį, kuriame galėtų pasiturkšti.
„Jis mūsų mokyklos įžymybė, todėl ir gyvena namelyje pačiame kiemo centre įrengtame voljere. Atvykę vaikai pirmiausia su juo pasisveikina ir atsisveikina, o kranklys išlydi savo „ate“, – pasakojo J. Fiodorovienė.
Pamestinukų prieglauda
Be garsiojo kranklio, Gamtos mokykloje gyvena dar apie 180 gyvūnų – iš viso 48 rūšių. Aptvaruose laigo ožkytės, žolę rupšnoja asiliukas ir ponis. O egzotinių gyvūnų sode – nuolatinis pavasaris. Tik užsukus į namelį, kuriame jaukiai įsikūrę graužikai, ropliai, vabzdžiai bei paukščiai, pasigirsta visas choras skardžiabalsių giesmininkų. Liūdna, bet dalis šių egzotinių gyvūnų atsirado kaip savo šeimininkams nebereikalingi daiktai. Pasak J. Fiodorovienės, beveik nėra buvę nė vieno pavasario, kad pas juos neatkeliautų nors vienas gyvūnas.
„Dažniausiai egzotiniai gyvūnai, ypač jūrų kiaulytės ar papūgėlės, perkami kaip kalėdinė dovana. Juos paauginę žmonės pamato, kad tokiems augintiniams reikia ypatingos priežiūros ir rūpesčio, be to, kartais jie skleidžia specifinį kvapą ar mėgsta patriukšmauti, todėl atkeliauja pas mus“, – kalbėjo J. Fiodorovienė.
Būta net tokių atvejų, kai gyvą lauknešėlį Gamtos mokyklos darbuotojai yra radę paliktą dėžutėje ant suolelio ar net prie užrakintų mokyklos vartų. Tarp naujus namus radusių gyvūnų – ne tik triušiukai, žiurkėnai, bet ir tokie egzotiniai gyvūnai kaip iguana.
„Kiekvieno jų atsiradimo istorija skirtinga. Pavyzdžiui, ponį padovanojo šeima, kuri nebegalėjo gyventi sodyboje, iguaną – moteris, kuriai roplį paliko emigravęs sūnus. Todėl visada kalbame, kad gyvūnas – ne tik džiaugsmas, bet ir didelė atsakomybė“, – sakė J. Fiodorovienė.