Už nematerialaus kultūros paveldo sąvado kūrimą atsakingos Upytės tradicinių amatų centro vadovės Aušros Sidorovienės teigimu, Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui pateiktos dvi paraiškos, tačiau atsakymas kol kas nežinomas – ekspertai tebedirba.
Pasak A. Sidorovienės, pernai rajono bendruomenėms, kultūros centrams buvo išsiuntinėtas kvietimas siūlyti galimas nematerialaus kultūros paveldo vertybes. Iš viso pasiūlytos penkios. Smilgiečiai pateikė Šeštinių ir Sekminių tradicijas, o miežiškėnai – gretimo Nibragalio kaimo dainavimo tradiciją, kuri unikali tuo, kad moterys dainuoja trimis balsais. Kaip ir visoje Aukštaitijoje, taip ir Nibragalyje yra dainos vedėja, dainos tarėjos, bet tik šiame kaime užfiksuota tradicija – dainos bosuotoja, tarmiškai tariant, „bosavonis“, „tranuotoja“.
Visgi ekspertai patarė paraiškas dėl įtraukimo į nematerialaus Lietuvos kultūros paveldo sąrašą rengti dėl dviejų tradicijų, būdingų Vadokliams ir Krekenavai. Tam teko surinkti daug įvairios medžiagos. Kad tinkamai užpildytų paraiškas, jų rengėjams teko surinkti nemažai medžiagos, pasikuisti archyvuose, muziejuje.
Šiemet vėl bus prašoma Panevėžio rajono bendruomenių teikti, ką turi unikalaus.
„Panevėžio rajone yra vertybių, kurios galėtų būti įtrauktos į sąvadą. Tai mūsų krašto pasididžiavimas“,– sako A. Sidorovienė.
Krekenavos pasididžiavimas
Į nematerialaus Lietuvos kultūros paveldo statusą pretenduojančios abi tradicijos Panevėžio rajone gyvos, jų nė nereikia gaivinti. Nors tradicija puošti bažnyčias sena ne tik Lietuvoje, tačiau Krekenavoje ji išties išskirtinė. Kasmet artėjant Žolinei miestelio bendruomenė sukruta ieškoti unikalių puošybos elementų – ne vien kaspinais dekoruojamas Krekenavos bazilikos altorius. Maldos namai paskęsta gyvų žolynų girliandose, kabinami jų vainikai.
Renkant informaciją apie šią, į nematerialaus Lietuvos kultūros paveldo sąrašą pretenduojančią, tradiciją daug talkino bazilikos klebonas Gediminas Jankūnas, taip pat bendruomenės moterys. Informacijos ieškota ir Panevėžio kraštotyros muziejuje. A. Sidorovienė džiaugėsi, kad muziejuje pavyko rasti nuotrauką, kurioje matoma, kaip prieš maždaug šimtmetį atrodė išpuošti šios bažnyčios altoriai.
Vadokliškius žadina būgnu
Tebegyva ir visus Vadoklius Velykų rytą pažadinanti būgno mušimo tradicija. Pasak Vadoklių kultūros centro direktorės Eugenijos Zakarkienės, velykinį būgną pradėta mušti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ankstų šv. Velykų rytą Vadoklių bažnyčios šventoriuje pastatomas oda aptrauktas žalvarinis būgnas ir jo gaudesys žadina visą kaimą. Būgno mušėjai išbandė ne vieno gyvulio odą, tačiau tinka tik seno ožio ir šuns. Kitų keturkojų oda arba sutrūkinėja, arba neaidi.
Savanoriai, kasmet mušantys būgną ir pasitinkantys ateinančius į šventas Mišias jo gaudesiu, sveikina parapijiečius su šv. Velykomis. Pasak E. Zakarkienės, būgno mušėjai drąsina kiekvieną, norintį išbandyti savo jėgas ir prisidėti prie šios tradicijos – paaiškina mušimo principą ir leidžia pabandyti. Tai ne tik neleidžia išnykti senai vadokliškių puoselėjamai tradicijai, perduodamai iš kartos į kartą, bet ir skatina bendruomeniškumą, domėjimąsi krašto papročiais.
Laukti liko neilgai
Lietuvos nacionalinio kultūros centro nematerialaus kultūros paveldo specialistė Skirmantė Ramoškaitė sako, kad šiemet gauta 14 paraiškų. Jas vertina iš įvairių kultūros sričių ekspertų sudaryta komisija.
Galutiniai vertinimo rezultatai turėtų būti paskelbti jau vasario pradžioje. Lietuva yra ratifikavusi UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Viename jos skirsnių kalbama, kad kiekviena valstybė narė turi turėti ir savo nacionalinį sąvadą.
„Vertybė turi būti tik gyva, turėti savo bendruomenę, kuri su ja susitapatina, ją perduoda iš kartos į kartą. Galima į sąvadą įrašyti nykstančią vertybę, kuriai jau reikia šiek tiek pagalbos“, – teigė S. Ramoškaitė.
Šiuo metu nacionaliniame sąvade įrašytos 22 labai įvairios vertybės – kupiškėnų vestuvės, Kurtuvėnų Užgavėnės, tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, Kūčios, Jūžintų krašto keptinis alus, kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje bei kitos senosios tradicijos.