Jame apsigyvenusi gausybė sparnuočių – jau įprastas vaizdas vietiniams, bet atvykėliams – užburiantis reginys.
Pažiūrėti tvenkinyje lėtai besiirstančių ir meilės šokį liaunais kaklais šokančių gulbių į Liberiškį važiuoja būriai gamtos mylėtojų.
„Pavasarį mūsų Liberiškis itin populiarus“, – juokiasi kaimo gyventojų bendruomenės pirmininkė Aurelija Bankauskienė.
Žvejų ir paukščių rojus
Liberiškis jau daugiau nei keturis dešimtmečius didžiuojasi esantis žvejų rojus. 1975-aisiais užtvenkus Šuojos upelį, susidaręs daugiau nei trijų kilometrų ilgio, 70 ha tvenkinys traukdavo žvejybos mėgėjus, bet jau antrą pavasarį jį itin pamėgusios ir gulbės.
„Ir anksčiau gulbių čia matydavome, bet tikrai ne tokią gausybę kaip dabar. Pernai stebėjomės, iš kur jų tiek daug suskrido, šįmet vėl šitoks grožis“, – sako A. Bankauskienė.
Anot jos, pernai pavasarį tvenkinyje apsistoję šimtai gulbių ilgai neviešėjo – vasaroti jų pasiliko gerokai mažiau. O žiemą tvenkiniui užšalus dalis persikėlė arčiau žmonių – į kaimą kertantį Šuojos upelį, kitos, ieškodamas tinkamesnės vietos žiemoti, Liberiškį paliko.
Bendruomenės pirmininkė juokiasi, kad Liberiškis – kone Ventės ragas.
„Ne vien gulbėms mūsų tvenkinys patinka. Seklesnėje vietoje ir gervės ant vienos kojos stovi, ir žąsys gyvena, o kiek dar ančių“, – apie unikalų gamtos kampelį Panevėžio rajone pasakoja A. Bankauskienė.
Traukia ne tik gamta
Liberiškis turi ir daugiau kuo didžiuotis. Tai ne vienu išskirtiniu akcentu pasižymintis kaimas. Žinomas jis ne tik gamta, bet ir krašto praeitimi besidomintiesiems – dešiniajame Šuojos krante išlikęs parkas su buvusio dvaro sodybos fragmentais. Dabar jau gerokai apleisto Liberiškio dvaro istorija verta dėmesio. Istoriniuose šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas dar 1595 metais, o 1940 metais nacionalizuojant garsiųjų Karpių dvarą jame rasta nemažai meno vertybių ir daugiau nei tūkstančio tomų knygų biblioteka. Joje, beje, buvo ir Lietuvos Statutas su 18 a. pabaigos odiniu aptaisu. Dalis šių vertybių pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų. O 1951 metais Liberiškyje surastas lobis – Abiejų Tautų Respublikos, Danijos, Brandenburgo ir kitų šalių XVII amžiaus sidabrinės monetos.
A. Bankauskienė juokiasi, jog nieko nuostabaus, kad turtinga praeitimi ir vaizdinga gamta garsėjantis Liberiškis traukia naujakurius.
„Liberiškyje tuščios sodybos ilgai neužsibūna – jei tik kas paskelbia, kad parduoda, greitai nuperka. Žmonėms norisi sodybos tokioje vietoje“, – sako 1987-aisiais į kaimą atsikrausčiusi A. Bankauskienė.
Už pamaitinimą gresia bauda
Garsaus gamtininko Selemono Paltanavičiaus teigimu, tokia gulbių gausybė susirenka Žuvinte, Kuršių mariose, kituose stambiuose vandens telkiniuose. Jų šimtai ar net tūkstančiai kasmet žiemoja neužšąlančioje Nemuno atkarpoje netoli hidroelektrinės.
S. Paltanavičius mano, kad veikiausiai į Liberiškio tvenkinį suskridusios gulbės nebylės.
„Didžiausia tikimybė, kad tvenkinyje apsistojo dar nesubrendę paukščiai. Gulbės subręsta 3–4 gyvenimo metais, o suaugusių poros jau išsiskirsčiusios savo vandenyse“, – teigė gamtininkas.
Anot jo, sunku pasakyti, kiek ilgai jos laikysis Liberiškyje. Dideliam paukščių būriui reikia daug maisto, todėl veikiausiai susiporavusios jos išskris.
Gulbės minta žoliniais augalais. Atvykusiuosius pasigrožėti šiais karališkais paukščiais S. Paltanavičius įspėja jokiu būdu nemaitinti.
„Maisto gamtoje dabar yra daug, o gulbė yra jos dalis. Draudžiama jas jaukinti, maitinti. Žmonės galvoja, kad gerą darbą daro, bet iš tiesų didelę žalą ir už tai gali būti baudžiama“, – pabrėžė gamtininkas.