O dovanų gauta ir centrinėje Krekenavos aikštėje prieš keletą metų persodinta eglė tebeveši ir žaliuoja.
Jau ūgtelėjusius medžius persodinantis panevėžietis Paulius Kalunda ragina skubėti džiaugtis eglėmis. Anot jo, besikeičiantis, karštėjantis klimatas spygliuočiams darosi pražūtingas.
Lepinama neišgyveno
Ir Krekenavoje, ir Velžyje nebemažos sidabrinės eglutės, turėjusios tapti Kalėdų medžiais, pasodintos 2021-ųjų rudenį.
Deja, šiuo metu žaliuoja tik Krekenavos eglutė. Persodintoji Velžyje pradėjo ruduoti, o galop nudžiūvo. Seniūnijai neliko nieko kito, kaip stagarą nupjauti.
„Labai gailėdami eglę nupjovėme ankstyvą pavasarį. Kad ir kaip rūpestingai medelį prižiūrėjome, jis neišgyveno“, – apgailestavo Velžio seniūno pavaduotoja Rita Survilienė.
Pasodinti jau ūgtelėjusią eglaitę, kurią būtų galima puošti Kalėdoms, anot pavaduotojos, buvo bendruomenės noras.
Atsirado ir norinčiųjų padovanoti sodybose augančių eglių, tačiau išsirinkti tinkamą pasirodė nelengva – dauguma buvo per didelės ir nebetiko persodinti.
Galiausiai nutarta medelį nusipirkti iš Vaivadų gyventojo.
Eglutės savininkui sumokėta 150 eurų, dar 500 eurų kainavo jos persodinimas. Velžiečiams seniūnijos nupirkta eglė skaičiavo jau virš 10-ties metų, buvo užaugusi daugiau nei šešis metrus ir tikrai labai graži.
„Žinojome, kad persodintą eglutę reikia daug ir dažnai laistyti. Tą ir darėme. Netgi ramstėme, kad augtų tiesi. Be to, persodinta mūsų eglutė augo gana drėgname Nevėžio slėnyje, tad drėgmės jai pakako. Deja, praėjus pusantrų metų po pasodinimo nudžiūvo“, – stebėjosi R. Survilienė.
Dairosi kitos
Velžio eglė vietinius ir svečius dar spėjo džiuginti per dvejas Kalėdas, ji buvo puošiama, šalia vyko bendruomenės šventės. R. Survilienės teigimu, Velžyje veikia aktyvių mamų bendruomenė, jos daug prisidėjo kurdamos kalėdinę dvasią. „Labai gaila, kad eglės neišsaugojome, nors tai tikrai ne mūsų kaltė. Medį ne tik laistėme, bet ir tręšėme. Deja, pamatėme, kad šakos pradėjo džiūti nuo apačios, ėmė byrėti spygliai“, – apie eglės agoniją pasakojo seniūno pavaduotoja. Nelikus prieš pustrečių metų nupirktos eglaitės, seniūnija, pasak R. Survilienės, vėl dairosi kitos. Jau sulaukta gyventojų pasiūlymų jų sklypuose augančią sidabrinę eglutę išsikasti ir persodinti. „Eglės dar neišsirinkome, taigi laukiame norinčiųjų Velžio seniūnijai ją padovanoti“, – sako R. Survilienė.
Pataria dažniau laistyti
Dar anksčiau nei velžiečiai ūgtelėjusią eglę pasodino Krekenavos seniūnija.
Keturių metrų aukščio, penkiolikos metų Krekenavos eglaitė – seniūnijos gyventojo dovana. Aukštą medį iš sodybos iškasė ir aikštėje pasodino ta pati technika.
„Persodinti Kalėdų eglę mus skatino pragmatiški motyvai. Artinantis Kalėdoms, iki tol dešimt metų prašydavome žmonių padovanoti eglę. Dovanų gaudavome, o tada prasidėdavo rūpesčiai, kaip ją nukirsti, pargabenti, pastatyti miestelio aikštėje. Puošti jau būdavo džiaugsmas, nebe rūpestis“, – kalbėjo Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys.
Pasak jo, persodinta kelių metrų eglė sulaukė tikrai daug ir dėmesio, ir priežiūros. Laistoma ji būdavo nuolat, vanduo ant šaknų piltas ir vasarą, ir vėlyvą rudenį.
„Kas sumanys persodinti jau ūgtelėjusias egles, duodu patarimą jas kuo daugiau laistyti. Ypač gerai prilaistyti reikia prieš žiemą, kad įmirktų šaknys, nes tai medžiui garantuoja išgyvenimą“, – aiškino seniūnijos vadovas.
Kad 2021-aisiais persodintai eglei augti būtų tikrai ramu, prieš tų metų Kalėdas nutarta jos nepuošti. O pernykštes Kalėdas Krekenavos eglė sutiko žėrinti.
Kaip pasakojo V. Kaušakys, kol kas pasodinti suaugusias Kalėdų egles panoro tik dviejų Panevėžio rajono seniūnijų bendruomenės.
Spygliuočiams iškilo grėsmė
Ūgtelėjusius medžius persodinantis panevėžietis Paulius Kalunda, kuris pats ir sugalvojo tokių medžių iškasimo, jų pervežimo bei persodinimo techniką, svarsto, kad drėgnoje vietoje įkurdinta Velžio eglė nudžiūvo užpuolus kenkėjams.
Iškasant medžio šaknys nepažeistos, augdama drėgmės eglutė turėjo užtektinai.
„Iš miškininkų girdžiu, kad besikeičiantis Lietuvos, kaip ir viso pasaulio, klimatas labai nepalankus spygliuočiams. Jie vis dažniau suserga ir džiūsta. Ateityje Lietuvoje spygliuočių apskritai gali nebelikti“, – teigė P. Kalunda.
Miško kenkėjai įsisuko jau į penkias savivaldybes – Rokiškio, Šalčininkų, Trakų, Vilniaus ir Ignalinos rajonų savivaldybės pasiekė stichinės nelaimės miškuose lygį.
Per pastaruosius keletą metų tai yra pirmas kartas, kai Lietuvoje skelbiama stichinė nelaimė dėl masinio kenkėjo – žievėgraužio tipografo – plitimo susidariusios situacijos miškuose.
P. Kalundos teigimu, labai retas atvejis, kad neprigytų jo persodinti kiti medžiai.
„Pradėjus statyti naują Panevėžio autobusų stotį, persodinome tris statybų vietoje augusias liepaites. Dabar jos žaliuoja pievoje netoli „Ekrano“ užtvankos. O pačių statytojų persodinti maumedžiai, matome, ruduoja“, – dėmesį atkreipė P. Kalunda.