Paryžius paviliojo ir grąžino
Pirmieji Juozo Miltinio bandymai profesionalioje scenoje prasidėjo dar tarpukariu Kaune, kur būsimasis režisierius prie Valstybės teatro lankė Vaidybos mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Šiaulių dramos teatrą. Dirbo ten iki 1932-ųjų, o tais metais išvyko į Paryžių.
Jaunasis lietuvis visa galva pasinėrė į paryžietišką gyvenimą. Lankė Luvro meno mokyklą, klausė paskaitų Sorbonos universitete, 1933–1936 metais mokėsi Šarlio Diuleno vaidybos studijoje. Tuo metu Prancūzijos teatras išgyveno savotišką renesansą ir toji terpė būsimai scenos legendai buvo labai palanki. Ne tik dėl to, kad tai buvo daugiau minties, filosofinis teatras. Jame J. Miltinis pagaliau surado taip trokštamą vienovę, kai vaidyba, scenografija neatsiejama nuo viso kūrybos proceso ir visi aktoriai bendradarbiauja.
Iš Paryžiaus J. Miltinis trumpam buvo sugrįžęs į Kauną, bet netrukus, remiamas privačių asmenų, išvažiavo stažuotis į Londoną. Grįžęs iš ten 1938-aisiais Kauno darbo rūmuose pradėjo neoficialiai vadovauti vietos trupei – tikrasis vadovas buvo užimtas, todėl su teatro studijos aktoriais dirbo J. Miltinis.
Tačiau viso gyvenimo darbas jo laukė kitur.
Likimo susieti
1940 metais, gavus leidimą Panevėžyje organizuoti naują teatrą, J. Miltinis su grupe kaunietiškos studijos aktorių atvyko į Panevėžį.
Čia prasidėjusioje naujoje Maestro karjeroje netrūko visokių peripetijų – 1954-aisiais J. Miltinis net buvo atleistas iš teatro neva už netinkamą vadovavimą. Tačiau likimas, matyt, buvo ryžtingai nusprendęs amžiams susieiti šią asmenybę su šiuo miestu. Taigi netrukus J. Miltinis grįžo į Panevėžio dramos teatrą kurti visus stulbinusius spektaklius – netikėtai modernius, labai europietiškus. Visiškai nebūdingus sovietinei teatro scenai.
Tad ar reikia stebėtis, jog į Panevėžio dramos teatrą žiūrovai plaukdavo ir iš tolimiausių Sovietų Sąjungos kampelių. J. Miltinio pastatymai gyvavo dešimtmečiais neprarasdami nei aktualumo, nei meninės vertės. Toliau kerėdami teatro mylėtojus. Kaip ir Režisieriaus mokyklos išugdyti talentingiausi aktoriai: Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Jonas Alekna, Gediminas Karka, Kazys Vitkus, Algimantas Masiulis, Stasys Petronaitis, Regina Zdanavičiūtė, Eugenija Šulgaitė ir dar daugelis kitų.
Pasaulio atmintis
Šios išskirtinės asmenybės palikimas dabar saugomas autentiškoje aplinkoje paklūstant Maestro valiai. Jis pats savo butą Algirdo gatvėje su dailės kūrinių kolekcija, asmenine biblioteka, rankraščių archyvu testamentu paliko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Nuo 1996 metų čia veikia J. Miltinio palikimo studijų centras.
Be asmeninių režisieriaus knygų kolekcijos, kurią sudaro kone pusketvirto tūkstančio leidinių, bei dailės kūrinių, Centre saugoma daugiau nei 19 000 rankraščių, kompaktinės plokštelės su repeticijų įrašais, nuotraukos… Visa medžiaga – unikali. Itin vertingi visą gyvenimą J. Miltinio kaupti kūrybos ir veiklos dokumentai, susiję su Panevėžio, Lietuvos ir Europos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiais ir kultūros veikėjais. Tad 2006 metais Juozo Miltinio fondas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Atspindi iš vidaus
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė, vyriausioji bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė prisimena, jog Režisieriaus rankraščiai po jo mirties į sergėtojų rankas buvo perduoti nesuarchyvuoti – tą teko padaryti bibliotekos darbuotojams. Ypač daug tvarkant ir aprašant Maestro archyvą nuveikė žymi mūsų krašto bibliotekininkė Stasė Mikeliūnienė.
Pasak A. Mikelinskaitės, J. Miltinio rankraštinis fondas daugiau atspindi jo, kaip asmens, kaip režisieriaus, gyvenimą. Fonde daug biografinės medžiagos, atsiminimų, užrašų, kūrybinės veiklos dokumentų, tokių, kaip pjesių vertimai, originalios pjesės. Taip pat įvairūs dailininkų, lietuvių diasporos atstovų, rašytojų, teatrologų, aktorių rašyti laiškai. Yra ir po vieną kitą svarbių valstybės asmenų J. Miltiniui rašytą laišką.
„Mūsų požiūriu, pats svarbiausias gal ir yra korespondencinis palikimas, nes atspindi ir Režisieriaus aplinką, ir apskritai kultūrinę aplinką“, – rankraštinį J. Miltinio palikimą vertinančios A. Mikelinskaitės teigimu, pagal laiškus net galima atsekti Maestro asmeninės bibliotekos formavimo eigą. J. Miltinis rinkosi, kokių knygų norėtų, kokios naujai numatomos išleisti praturtintų biblioteką, ir susirašinėdamas prašė jų atsiųsti.
„Asmeninės bibliotekos suformavimas laiškuose atsispindi ryškiai. Atsispindi ir visa kultūrinė atmosfera – netgi politinė“, – priduria A. Mikelinskaitė.
Laiškuose įamžintas gyvenimas
J. Miltinis turėjo bičiulių dar iš Kauno laikų, pasitraukusių į Vakarus, su kuriais laiškais bendravo ir vėliau. Vienu tokių buvo iškilus XX amžiaus menininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.
A. Mikelinskaitės teigimu, visa Režisieriaus korespondencija labai įdomi ir turtinga – būtų sunku atskleisti pilną jos mastą. Laiškuose J. Miltinis aptarinėdavo ir būsimų spektaklių pastatymus, su dailininkais diskutavo apie jų scenografiją. Kai kurie dailininkai ir patys siuntė laiškus siūlydamiesi apipavidalinti Maestro režisuojamus Panevėžio dramos teatro spektaklius. Rasta net pasiūlymų filmuotis.
Bene didžiausia dalis išlikusio susirašinėjimo ir yra su dailininkais bei lietuvių inteligentijos diasporų užsienyje atstovais. Laiškais J. Miltinis bendravo ir su Prancūzijoje gyvenusiu Jonu Masiuliu – knygnešio, pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje įkūrėjo Juozo Masiulio sūnumi ir įpėdiniu, yra išlikęs ne vienas jo rašytas laiškas. Anot Centro vadovės, tarp jų buvo užsimezgęs draugiškas ir gražus ryšys.
Beje, saugomi laiškai rašyti labai įvairiomis kalbomis. Didžioji dalis – prancūzų, iš mokslų Paryžiuje laikų J. Miltinis ten turėjo nemažai draugų bei bičiulių. Bet yra laiškų ir anglų kalba. Juos rašė ne vien užsieniečiai, bet ir lietuvių išeivijos atstovai.
Asmenybės kibirkštys – ir rašteliuose
Pasak A. Mikelinskaitės, J. Miltinio fondas tiesiog neįkainojamas tyrinėtojams, teatrologams, istorikams, darbus rašantiems studentams. Tačiau domina jis ir privačius asmenis. Atsiranda ir žmonių, kadaise rašiusių J. Miltiniui, ir norinčių sužinoti, ar laiškai išliko.
Tyrinėti garsaus Režisieriaus palikimą nepaprastai įdomu, pripažįsta A. Mikelinskaitė. „Kai pradedi studijuoti, visada atrandi ko nors netikėto ir įdomaus“, – sako ji.
Tiesa, tam reikia skirti laiko ir studijuojant palikimą apgalvoti konkrečią temą, nes informacijos daug.
J. Miltinio palikimo studijų centre saugoma ir fotografijų, lapelių su užrašais, Maestro ranka brūkštelėtų įdomių, originalių minčių, padedančių atskleisti režisieriaus asmenybę. Yra ir sentencijų.
A. Mikelinskaitė pasakoja iš aktorių girdėjusi, kad J. Miltinis išsirašydavo iš knygų patikusias citatas ir vėliau atsinešdavo į studiją. Tuomet mintį ar sentenciją plėtodavo, aptardavo su aktoriais, kalbėdavosi apie tai. Pasak jos, rankraštinis palikimas atskleidžia ir paties Panevėžio dramos teatro gyvenimą, tuometinę jo aplinką, koks buvo pats režisierius ir jo aplinkos žmonės.