Artėjant 33-ioms metinėms, Panevėžyje atidengta lenta visame pasaulyje nuskambėjusios tragedijos aukoms atminti.
Granite – nukentėjusiųjų vardai
Atminimo lentos sumanytojas ir autorius Lietuvos judėjimo „Černobylis“ Panevėžio miesto ir rajono komiteto pirmininkas Alfonsas Rožėnas, sekdamas kitų, nuo šios katastrofos nukentėjusių tautų pavyzdžiu, norėjo pagerbti vardan Ukrainos ir visos Europos likimo kovojusius bendražygius.
„Lietuvoje „černobyliečiai“ nebuvo įvertinti. Kijeve, Maskvoje jau kitais metais po tragedijos jiems pastatyti paminklai“, – kalbėjo pirmininkas.
Ant juodo granito lentos nugulė nuo katastrofos nukentėjusiųjų pavardės. Kai kurių iš jų jau nebėra tarp gyvųjų.
A. Rožėno planuose – ir atskiras atminimo paminklas „černobyliečiams“, kuris dienos šviesą turėtų išvysti dar šiemet ar kitąmet.
„Esame viską suplanavę, vieta jau skirta šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, bet kol kas neturime tam lėšų“, – teigė pirmininkas.
Kas mėnesį į pavojingą zoną
Nerimas dėl radiacijos poveikio sveikatai, sunkūs prisiminimai, padidėjęs jautrumas, nuoskauda, tačiau nepailstantis bandymas išlikti tvirtu žmogumi – tokia šiandieninė avarijos padarinius likvidavusiųjų kasdienybė.
Avarija paveikė Lietuvą ne tik per ją slinkusiu radioaktyviu debesimi. Apie 7 000 lietuvių buvo išvežti į užterštą zoną atlikti įvairių valymo darbų. Dauguma jų tuo metu tarnavo sovietų armijoje arba buvo jos rezerve, tad atsisakyti tokios misijos, apie kurią tinkamai nebuvo net informuoti, negalėjo. Dėl prastai organizuotų darbų radiacijos užterštoje zonoje į ją atvežtų žmonių pastangos apskritai liko beprasmės.
A. Rožėnas pamena 1986 metų balandžio 26-ąją įvykusią ketvirtojo Černobylio atominės elektrinės bloko griūtį.
Į Černobylio sritį jam teko vykti ne kartą – vyras tuo metu dirbo Priešradiacinėje saugos tarnyboje ir 1986–1989 metais dalyvavo likviduojant avarijos padarinius.
„Mes turėjome Kauno aviacijos karinio dalinio lėktuvus ir jais skraidydami matuodavome radiaciją visoje Černobylio zonoje ir aplink: Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje“, – pasakojo A. Rožėnas.
Skristi atlikti matavimų, naujų topografinių nuotraukų, tikrinti užkrėstų zonų tekdavo beveik kas mėnesį.
„Neišėjo pabaigti paskutinių užduočių, nepabaigiau kartodramos, nes susirgau – į ligoninę pakliuvau tiesiai iš Černobylio, man darė širdies operaciją“, – sunkiai tramdymas emocijas ir akyse besikaupiančias ašaras pasakojo A. Rožėnas.
Nepamatuojama žala
Galima tik įsivaizduoti, su kuo teko susidurti tragedijos likviduotojams. Aukštos radiacijos neatlaikydavo net profesionali iš užsienio atkeliaudavusi technika. Bloko viršuje, kaip pamena A. Rožėnas, radiacijos spinduliuotė siekdavo 3000 Sv/h, kai saugi leidžiama riba yra vos 0,01 Sv/h.
Pirmininko duomenimis, darbams po atominėje elektrinėje įvykusios katastrofos buvo paskirti maždaug 300 panevėžiečių, dar 150 Panevėžio statybos tresto darbuotojų statė naujus namus nukentėjusiesiems, tačiau to padaryti nespėjo – miestas, kuriame vyko statybos, buvo užkrėstas.
Link Pripetės Dniepro upe iš Rusijos ėmė plūsti kariniai laivai. Trisdešimtyje laivų, kuriuose tilpo apie 300 asmenų, laikinai buvo apgyvendinti nukentėjusieji.
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ Panevėžio miesto ir rajono komitetas iš pradžių vienijo 280 narių, dabar jų likę kiek daugiau nei pusė – 150.
„Dvylika sunkiai serga, guli, nevaikšto, yra patyrę po kelis insultus. Visiems, nesvarbu, kokio jie amžiaus, sveikata vis prastėja. Ypač vargina skydliaukės, plaučių, kepenų ligos“, – liūdnai vardijo A. Rožėnas.