Švietėjišką misiją Lietuvoje vykdę, davę pradžią dabartinei Panevėžio kolegijai vienuoliai pijorai Aukštaitijos sostinėje po žeme paliko ištisą savo istorijos tarpsnį, praėjus ne vienam šimtmečiui atrandamą istorijos tyrinėtojų.
Nepriklausomybės aikštės šiaurės rytinėje dalyje, prie pat judrios Vilniaus gatvės atkasę 135 kv. m, archeologai aptiko tai, ką patys vadina nauju puslapiu Panevėžio istorijoje.
„Jau galime sakyti, kad esame suradę Panevėžio pijorų kapines. Tai tikrai naujiena, papildysianti Panevėžio miesto istorinius duomenis. Iki šiol manyta, kad pijorų kapinės galėjo būti šiuo metu J. Tilvyčio gatvėje esančių stačiatikių kapinių teritorijoje“, – teigė kasinėjimus atliekantis archeologas Dovilas Petrulis.
Rugpjūčio pradžioje pradėję kasinėjimus, archeologai iki šiol jau atidengė per 30 kapų, iš jų daugiau nei 10 – vaikų. Pasak D. Petrulio, atkastieji palaikai palaidoti 17 a.–19 a. pirmoje pusėje.
Per kapines tiesė dujotiekį
Dalis rastųjų kapų apardyta, perkasti anksčiau vykdytų statybos darbų – toje vietoje eina dujotiekio magistralė. Visgi daug kapaviečių išlikusios nepaliestos ir nepažeistos.
Į kai kuriuos kapus kaip įkapės įdėtos monetos, bet tokių labai nedaug. Kapuose taip pat rasta kryželių, medalionų, sagų, viena segė, pasak D. Petrulio, galinti siekti 17 a. pab.–18 pr. Visgi įkapių nėra gausu. Tyrinėtojo teigimu, palaikai laidoti galvomis į pietvakarius.
Pasak D. Petrulio, atkastųjų kapų skaičius dar nėra galutinis, mat šioje vietoje archeologai darbuosis dar ir visą ateinančią savaitę, o netolimoje ateityje tokius pat tyrinėjimus planuojama atlikti ir pėsčiųjų tako prie Vilniaus gatvės vietoje.
Nepriklausomybės aikštę archeologai kasinėjo ir pavasarį. Tuomet maždaug 1,2–1,5 metro gylyje archeologai atidengė keturių žmonių palaikus bei pavienių kaulų.
Abejoja dėl perlaidojimo
D. Petrulio teigimu, kasinėjimų rezultatai rodo, kad pijorų kapinės tikrai siekė dabartinės Vilniaus gatvės važiuojamąją dalį, dabartinė Švč. Trejybės bažnyčios klebonija veikiausiai irgi pastatyta ant kapinių, jos gali tęstis ir po pėsčiųjų taku į rytus.
Nepriklausomybės aikštėje atkastieji palaikai, pasak D. Petrulio, bus nufotografuoti, aprašyti, sudėti į dėžes ir perduoti antropologams. Jie vertins palaikų būklę, kitus parametrus.
Archeologas nėra užtikrintas dėl jų perlaidojimo. Pasak tyrinėtojo, gali būti, kad Vilniaus universitetas juos pasiliks saugykloje, o jei tam neatsiras galimybių, gali būti sprendžiamas ir perlaidojimo klausimas.
Aptiko ir koplyčios liekanas
Pasak D. Petrulio, įdomiausia, kad pijorų pėdsakais Panevėžyje vedantys išlikę istoriniai šaltiniai nėra labai tikslūs. Juose tiesiog randama duomenų, kad pijorai 1726–1727 metais atsikėlė į Panevėžį. Visgi, archeologo nuomone, veikiausiai jau tada dabartinės Nepriklausomybės aikštės ir Vilniaus gatvės teritorijoje veikė pijorų kapinės.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad pijorai kapinių viduryje buvo pasistatę nedidelę medinę koplytėlę. Iki šiol tiek ir tebuvo jos egzistavimo įrodymų, todėl didelė nuostaba archeologų laukė, kai kasinėjant Nepriklausomybės aikštės pakraštį jų įrankiai atsirėmė į akmenis. Pijorų kapines čia aptikę tyrinėtojai kartu atkasė ir buvusios medinės koplyčios akmeninius pamatus.
„Medinės koplyčios pamatai suformuoti iš vienas šalia kito sukrautų stambių lauko akmenų, apdėtų smulkesniais. Pamatai gana prastos būklės, matyti, kad po jais taip pat yra kapų. Tai reiškia, kad kai pijorai 19 a. statė šią koplyčią, tos kapinės jau čia buvo“, – pasakojo D. Petrulis.
Anot jo, iki šiol lieka neatsakytas klausimas, o kur iš tiesų stovėjusi pati pirmoji pijorų medinė bažnyčia. Archeologas spėja, kad ji irgi galėjusi būti netoli dabartinės Švč. Trejybės bažnyčios. Maždaug toje pačioje teritorijoje būta ir pijorų vienaaukščio vienuolyno. Per pavasarį vykdytus Nepriklausomybės aikštės kasinėjimus archeologai netoli Klaipėdos gatvės aptiko vienuolyno pamatų fragmentų.
Mokėsi garsios asmenybės
Šiuo metu rekonstruojama Nepriklausomybės aikštė istoriniuose šaltiniuose minima dar XVIII amžiuje. Jos istorija susijusi su vienuolių pijorų atvykimu į Panevėžį. Istoriniai šaltiniai teigia, jog juos, pirmuosius Panevėžio švietėjus, šiame mieste įkūrė Vilniaus kapitulos kanauninkas Kristupas Bialozaras ir Upytės teismo raštininkas, padovanoję žemės sklypą, kuriame pastatyta medinė Švč. Trejybės bažnyčia. Šalia iškilo ir vienuolyno pastatas, įsikūrė pirmoji mieste vidurinė mokykla – kolegija.
Tuo metu ji atliko aukštesnės (arba vidurinės) mokyklos funkcijas. Mokslas joje trukdavo šešerius metus. Net ir žvelgiant iš šiandienos pozicijų, tuometė pijorų mokykla atrodo tikrai aukšto lygio. Ypač didžiuotasi tuo laikotarpiu palyginti nemenka biblioteka, kurią sudarė 552 tomai lotynų, lenkų, prancūzų kalbomis. Joje turėta 62 teologijos, 27 filosofijos, 79 istorijos, 21 politikos, 7 epistolografijos, 4 geografijos, 15 lingvistikos ir kitokių knygų.
Šioje kolegijoje Panevėžyje mokėsi vėliau didžiais kūrėjais tapusios tokios asmenybės kaip bene garsiausias Lietuvos architektas, Vilniaus katedros ir rotušės, Verkių ansamblio statytojas Laurynas Stuoka-Gucevičius, žymusis kelių tiesimo ir tiltų statybos inžinierius, generolas Stanislovas Kerbedis.
Pijorų turtą sunaikino gaisras
Vėliau iš dovanotos ir pirktos žemės pijorai suformavo didelį sklypą, siekusį nuo dabartinės Krekenavos gatvės iki Ramygalos gatvės. 1790 m. per didelį gaisrą pijorų pastatai: bažnyčia, vienuolynas ir mokykla sudegė. 1803 m. pradėta statyti (pagal kitą nuomonę – pastatyta), dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia. Ji statyta jau iš lauko akmenų, be bokšto, su medinėmis grindimis ir lubomis. Šalia iškilo labai paprastų formų vienaaukštis, malksnomis dengtas, L raidės formos vienuolyno pastatas su pristatyta arklide ir ūkiniu pastatu.
Po 1831 m. sukilimo vienuolyną uždarius, jo patalpose įsikūrė kareivinės, o bažnyčia palikta neveikianti.
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai aptvėrė bažnyčios teritoriją ir ją pavertė rusų belaisvių stovykla. Po karo ji vėl tapo katalikų bažnyčia. Antrojo pasaulinio karo metais nugriautas vienuolyno pastatas, o 1948-aisiais Nepriklausomybės aikštė pavadinta Komjaunimo. Nuniokotą Švč. Trejybės bažnyčią po karo rektorius kunigas Stasys Mažeika suremontavo, sutvarkė altorius, pakabino daug paveikslų. Visgi netrukus maldos namus sovietų valdžia uždarė ir tikintiesiems jie atverti tik 1989-aisiais. Daugiau nei po keturiasdešimties metų – 1990-aisiais – ir aikštei sugrąžintas Nepriklausomybės vardas.
O dabar ši vieta, menanti pijorų, į Panevėžį atnešusių mokslo šviesą, istoriją, vėl prikeliama naujam gyvenimui ir iki kitų metų balandžio turėtų būti rekonstruota.
