Kadangi Violeta daug metų turguje prekiauja siūlais ir gerai pažįsta mezgėjas, tad pasiūlė, ar nenorėtų šilčiausiai eglei primegzti kojinių. Mielai pritarė ir į šį savotiškai smagų darbą įsitraukė devynios moterys ne vien iš Pasvalio, bet ir Valakėlių, Mekšrių, beje, beveik visos pensininkės, tik viena dirbanti.
– Ir aš nepaleidau iš rankų virbalų. Mezgiau ir važiuodama autobusu, ir skrisdama lėktuvu, nes turėjau tikslą. Tačiau pati nefiksavau, kiek porų kojinių numezgiau. Be to, aš riešiukų iš puošybos siūlų primegzdavau, o kolegės jau greičiau baigdavo įprastas kojines. Trys šimtai mūsų numegztų kojinių porų – su Lietuvos vėliavos spalvų simbolika. Šią neįprastą eglę puoš irgi neįprasti žaisliukai – šešiasdešimt porų raštuotų pirštinių, – Violeta atskleidžia, jog moterys į mezgimą buvo tiesiog pasinėrusios, ypač žiemą, rudenį.
O mezgėjų vyrų neatsirado?
– Turėjom vieną vyrą iš Žeimelio, bet jis labai mažai numezgė – tik dvidešimt septynias poras kojinių. Nors aš ir siūlų daugiau nenuvežiau, – prisipažįsta Violeta, kuri mezgėjus aprūpino savo siūlais.
Jeigu 27 poros kojinių mažai, tuomet kiek yra daug?
– Viena pasvalietė, einanti 80-uosius metus, numezgė 370 porų! – išduoda Violeta. – Pasiūliusi megzti kojines, iš pradžių iki galo neatskleidžiau, ką su jomis darysiu, tai buvo paslaptis. Tik neseniai pasakiau, kad statysim eglę. Ji bus iš 2020 porų mūsų numegztų kojinių – simboliškai kiekvieniems metams po porą. Juk pasitiksime 2020-uosius. Be šio skaičiaus, dar turime ir kojinių rezervą…
Kai išsišnekame, Violeta Židonienė pasakoja, kad ji – jau trečia mezgėjų karta:
– Apie 1950 metus mano močiutė daujėnietė Pranutė Krikščiūnienė išsinuomojo labai brangią švedišką mezgimo mašiną. Močiutė buvo našlė, viena augino keturis vaikus, tad megzdama prisidurdavo. Juk anuomet nieko nebuvo ir megztus drabužius žmonės pirko. Mano mamytė Vera Zapustienė, irgi jau amžiną atilsį, gal daugiau nei trisdešimt metų dirbo mezgėja Pasvalio buitiniame kombinate iki pat jo likvidavimo. Ir tai buvo vienintelė mamytės darbovietė.
Violeta nuo gimimo pasvalietė:
– Augom keturi vaikai. Mama turėjo kelias mezgimo mašinas, taigi nuo vaikystės jas brūžindavom. Pradžioje – paslapčiom, vėliau parodydavo, kaip megzti. O dabar ir pati turiu kokias keturias mezgimo mašinas.
Mažiau Violeta mezgė, kai Vilniuje studijavo buhalteriją:
– Paskui kelerius metus dirbau Pasvalio darbų vykdytojo bare (DVB), kol pradėjau savo verslą – vilnų verpimą, dažymą ir siūlų pardavimą. Dešimt metų Rygoje prekiavau, nuo 1980-ųjų. Tada mus vadino ne verslininkais, o spekuliantais. Laikėm savo avyčių. Buvo kaip priedanga, jog verčiamės iš savo ūkio.
Taigi Violeta siūlų verslu užsiima beveik keturiasdešimt metų:
– Dar būdama mergaičiukė pas Daujėnų močiutę išmokau verpti rateliu, kurį vadinom kalvartu. Paskui pati siūlus dvejindavau. Beje, kitas senelis Jonas Zapustas iš Maliūpių, šio kaimo jau nebėra, buvo kalvartų meistras, kalvartininkas. O tetukas Kazys Zapustas, kuris gruodžio 9-ąją švęs 80-metį, visą gyvenimą dirbo vairuotoju MSV, Melioracijos statybos valdyboje. Tik dabar gyvena Smilgiuose ir dar vairuoja savo automobilį…
Violeta Židonienė pašmaikštauja, kad jaučia priklausomybę nuo siūlų ir virbalų: – Mezgimas ramina nervus, įmezgam tik geras mintis. Piktas žmogus negali megzti. Štai kiek teigiamų emocijų bus sudėta į šią mūsų eglę. Iš tiesų reikia Pasvalį garsinti darbštumu ir originaliomis idėjomis.
Todėl mūsų darbščiųjų mezgėjų iš kojinių sukurta ir raštuotomis pirštinėmis papuošta eglė simboliškai bus įžiebta per Pasvalio miesto gimtadienį, gruodžio 6-ąją 18 valandą.
Ir smalsiausia, kur šią šiltą ir savitą eglę galėsime apžiūrėti, pasigrožėti ir įvertinti.
– Mūsų eglė bus pastatyta Panevėžio prekybos centre „Babilonas“, nors vietos ieškojome ir Pasvalyje. Tačiau tokios erdvės neradome, nes kojinių eglės aukštis sieks iki pustrečio metro.
Taigi per naktį ją statysim ir puošim. Manom, kad mūsų rankomis numegztų kojinių eglė bus įrašyta į Lietuvos rekordų knygą, – atskleidžia Violeta Židonienė. – Be to, šiomis eglės kojinėmis prekiausime. Vis dėlto norėtume, jog bent dalis jų sugrįžtų į mūsų dėžes. Tuomet šiltų vilnonių kojinių padovanotume vaikų globos ir senelių namų gyventojams, Dienos centrus lankantiems vaikams.
Taigi mūsų mezgėjos per šventes nusiteikusios Aukštaitijos sostinėje garsinti Pasvalį.