Taps Basanavičiaus paštu
Nuo pat įsikūrimo buvęs vienu strateginių valstybės, taigi ir Aukštaitijos sostinės, statinių, nuo kurio skaičiuoti net atstumai tarp miestų, po geros savaitės į kitas patalpas perkraustytas centrinis paštas nebeteks ir savo pavadinimo.
Iškeltas į Ukmergės gatvės prekybos centro pastatą autobusų stoties pašonėje, paštas bus vadinamas nebe centriniu, o Panevėžio Basanavičiaus paštu. Jis bus įkurtas antrame aukšte. Ten pat perkeliamas ir dabar pirmame to paties pastato aukšte esantis pašto skyrius, be to, bus atkeltas skyrius iš Aukštaičių gatvėje esančio prekybos centro.
Lietuvos pašto atstovės Monikos Pivoraitės teigimu, pašto skyriai iš skirtingų miesto vietų po vienu stogu sukeliami siekiant klientus aptarnauti moderniose patalpose, taupyti lėšas, skiriamas pastatams išlaikyti, bei patiems darbuotojams užtikrinti patogias darbo sąlygas.
Sumažėjo darbo
Pasak M. Pivoraitės, ne tik Panevėžio, bet ir kitų didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių – centrinių paštų rūmai nebeatitiko šių dienų realijų, tad visi jie perkelti į kitas patalpas, o jų pastatus nutarta arba dar svarstoma parduoti. Kol kas parduoti pavyko tik centrinio Vilniaus pašto pastatą. Jame įsikurs privati aukštoji mokykla. Dėl galimybės parduoti pašto statinius kituose miestuose vyksta derinimai su paveldo specialistais. Panevėžio centrinis paštas, anot M. Pivoraitės, nėra kultūros paveldo objektas, tad parduoti jį problemų neturėtų iškilti.
Po rugsėjo 15-osios Panevėžio centrinio pašto pastatas Respublikos gatvėje neliks tuščias. Kurį laiką jame dar darbuosis laiškininkai. Ateityje, M. Pivoraitės teigimu, bus svarstoma, kaip geriausia šį pastatą panaudoti.
„Stengiamės efektyviai valdyti bendrovės nekilnojamąjį turtą, todėl patalpas, kurios nėra tinkamos naudoti pagrindinėje veikloje, bendrovė arba parduoda, arba ieškoma būdų, kaip jas įveiklinti“, – teigia pašto atstovė.
Anot jos, per pastaruosius dešimtmečius buvo daug pokyčių pašto darbe, o prie jų tenka taikytis. „Pastaruoju metu paštui tenka gerokai mažesnės apkrovos nei ankstesniais jo gyvavimo metais“, – teigė M. Pivoraitė.
Išsiųsti siuntą dabar jau galima patiems ir net nesikreipiant į pašto darbuotoją, nebeliko ir vadinamojo tarpinio siunčiamų laiškų paskirstymo. Paštininkai siunčiamų laiškų krūvų Panevėžyje nebeperskirsto. Čia į siunčiamų laiškų dėžutę įmestas laiškas iškart keliauja į Vilnių, ten automatai paskirsto pagal nurodytus adresus, laiškas juos pasiekti turi per tris dienas.
Darbuotojų mažės minimaliai
Į klausimą, ar jungiant centrinį paštą ir dar du jo skyrius Panevėžyje sumažės pašto darbuotojų, M. Pivoraitė teigė negalinti atsakyti, bet pasvarstė, kad turbūt mažės. Pasak jos, Panevėžio pašto skyriuose šiuo metu dirba daugiau nei 80 darbuotojų, po skyrių sujungimo, anot jos, darbuotojų mažėtų minimaliai.
Lietuvos pašto pranešime skelbiama, kad nuo uždaromo Respublikos gatvėje iki naujojo Panevėžio Basanavičiaus pašto Ukmergės gatvėje – vos kilometras, nuo Aukštaičių gatvėje uždaromo skyriaus iki naujos pašto vietos – nė tiek nėra. Tikriausiai nėra kilometro ir nuo rugpjūtį uždaryto ir į prekybos centrą Klaipėdos gatvės gale perkelto pašto skyriaus, veikusio „Žaros“ prekybos centre. M. Pivoraitė patikino, kad įveikti tokį atstumą pašto klientams – niekai.
„Žmonės gal tik iš pradžių kiek buvo nepatenkinti pašto skyriaus perkėlimu, dabar pretenzijų nebereiškia“, – patikino M. Pivoraitė.
Istorinė vieta
Respublikos gatvės 60-ojo pastato, kuriame paskutines dienas skaičiuoja paštas, likimas buvo stulbinanti naujiena ir Panevėžio istorikams. Išgirdę, kad šioje vietoje pašto neliks, jie negalėjo tuo patikėti, abejojo, ar taip gali būti. Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas teigė į centrinį paštą skubiai siųsiantis muziejaus fotografą, kad jis ateities kartoms įamžintų jau netrukus istorija tapsiančią įstaigą.
A. Astramsko žiniomis, dabartinio centrinio pašto pastatas – sovietmečio statinys, pradėjęs veikti 1962 metais. Išskirtinių istorijai reikšmingų architektūrinių detalių jame nėra, tad istorikams šis statinys nėra itin įdomus. Muziejaus vadovo teigimu, tarpukariu, Lietuvos valstybės kūrimosi metais, Panevėžio paštininkai buvo labai aktyvi, organizuota, veikli miesto visuomenės dalis.
Muziejaus turimoje medžiagoje rašoma, kad lietuviškas paštas savo veiklą Panevėžyje pradėjo iškart po nepriklausomybės atgavimo 1918-aisiais, pirmus dvejus metus jis veikė nuomojamose patalpose, paskui buvo įkeltas į pastatą Respublikos g. 66. Istorikas rašo, kad šiame pastate pašto darbuotojai netgi buvo įsteigę skaityklą su 1600 knygų.
Panevėžio apskrities bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo skyriaus darbuotojai aptiko „Sekundės“ laikraštyje spausdintą 1998 metais Panevėžio pašto 80-mečio proga šios įstaigos tuomečio Eksploatacijos skyriaus viršininkės E. Vilčinskienės surinktą informaciją.
Joje rašoma, kad 1920-aisiais Panevėžio paštas atgavo caro laikais pastatytus, o „pasikeitus valdžioms Lietuvos kariuomenės buvusius užimtus pašto namus, kurių adresas Respublikos g. Nr. 66“. E. Vilčinskienė teigia, kad 1962-aisiais centriniai pašto rūmai, po 6-erių metų statybos, perkelti į naują pastatą, tai yra dabartinius pašto rūmus, veikiančius paskutinę savaitę.
Išgyveno aukso laikus
Panevėžietė Valentina Grigaliūnienė, daugybę metų vadovavusi Rožių gatvėje iki šiol tebeveikiančiam pašto skyriui, pasakojo Panevėžio pašte dirbti pradėjusi 1964-aisiais. Iš pradžių ji dirbo ką tik pastatyto centrinio pašto rūmuose, tada tai buvo viena didžiausių miestų įstaigų.
1965-aiaisis pastačius 6-ąjį ryšių skyrių Rožių gatvėje, V. Grigaliūnienė paskirta jo viršininke. Augant Panevėžiui, anot jos, buvo steigiama vis daugiau pašto skyrių. Ilgametė paštininkė, šiuo metu įkopusi į 9-ąjį gyvenimo dešimtmetį, mena Panevėžio centrinį paštą turėjus net devynis skyrius. Jie veikė net Pajuosčio kariniame dalinyje, taip pat dabartinėje Smėlynės, tuomet vadintoje N. Gogolio, gatvėje netoli Greitosios medicinos pagalbos stoties, buvusiame cukraus fabrike, Vilties gatvėje, kur dabar įsikūręs Panevėžio butų ūkis, Žemaičių, Kniaudiškių gatvėse bei „Žaros“ prekybos centre.
V. Grigaliūnienei irgi sunku patikėti, jog mieste, istorinėje, visiems žinomoje vietoje, gali nebelikti pašto.
„Bent jau istorijai išsaugotų. Juk garbė miestui turėti tokį istorinį pastatą“, – svarstė ilgametė paštininkė.