Eina kaip į darbą
Kaip daugelis kas rytą skuba į darbus, taip panevėžietis Pijus Bajorūnas – lesinti balandžių. Prie savo namų jis yra įrengęs net kelias lesyklas, tačiau tokių būrių išalkusių balandžių kaip Elektros gatvėje nesulaukia. Pas juos 76-erių senjoras kiekvieną dieną skuba su pilna rankine grūdų.
„Netoli gyvenu – Aukštaičių gatvėje. Pasižiūriu savo mėgstamiausią serialą „Volkeris, Teksaso reindžeris“ ir išeinu palesinti paukščių. Šitoje vietoje niekada nebūna sniego, čia labai patogu juos maitinti. O tada nukulniuoju iki buvusio spirito fabriko ir vėl per Senvagę grįžtu atgal. Taip per dieną suvaikštau po dešimt ir daugiau kilometrų“, – pasakoja Elektros gatvėje, balandžių būryje pakalbintas P. Bajorūnas.
Jei oras geras, senjoras šį atstumą įveikia ir du kartus per dieną. Jis išduoda ir savo geros savijautos paslaptį – ne tik daug judėti, bet ir atsisakyti svaigalų bei rūkalų. P. Bajorūnas juokiasi, kad sovietmečiu buvo gajus stereotipas, jog tas ne vyras, kuris negeria ir nerūko. Jis, visą gyvenimą pradirbęs statybininku, ir pats iš pirmos algos pirmiausia nusipirkęs cigarečių.
„Tėvas, kuris pats traukė dūmą, pasiūlė lažybas – metame abu. Nežinau, ar tėvas nerūkydavo paslapčia, bet pats nuo tos dienos cigarečių nebeėmiau“, – pasakojo P. Bajorūnas.
Lesalams pinigų neskaičiuoja
Kad ateina garsusis Panevėžio balandžių užkalbėtojas, matyti jau iš tolo. Balandžiai ratu apspitę savo geradarį taip ir laukia, kol šis pravers rankinę, pilną skanėstų. P. Bajorūnas pasakoja, kad balandžiai iš prigimties baikštūs paukščiai, tačiau jam pavyko pelnyti jų pasitikėjimą. Drąsiausieji tupia savo globėjui ant galvos, pečių, rankų, netgi nesibodi snapo įkišti giliau į rankinę.
Ir nieko nuostabaus, mat juos senjoras palepina ne tik grūdais ar kruopomis, bet ir avinžirniais ar saulėgrąžų sėklomis. Kiek per mėnesį išleidžia lesalams, geraširdis senjoras net neskaičiuoja.
„Kiekvienas malonumas kainuoja, tačiau juk nei užkietėję žvejai, nei medžiotojai ar kolekcininkai neskaičiuoja, kiek išleidžia pomėgiui. Taip ir aš niekada neskaičiuoju. Man tai malonumas“, – šypsosi P. Bajorūnas.
Išdrąsėję balandžiai ne kartą nagais grybštelėjo senjorui per veidą ar rankas. Pasitaikė, kad ir pats Pijus netyčia vienam jų buvo numynęs uodegą.
„Užlipau vienai ant uodegos, o ta pakilo skristi. Taip ir liko uodegos plunksnos po mano batu. Tris dienas į mane piktai šnairavo, bet paskui nedrąsiai atsileido – dabar ją stengiuosi labiau palepinti“, – rodydamas į vieną iš numylėtinių pasakojo P. Bajorūnas.
Rado sulysusius
Patys ištikimiausi senjoro palydovai – du balandžiai. Vienas jų baltas, blizgančiomis plunksnomis, kitas juodas, pasidabinęs aksominėmis plunksnomis. Pastarąjį senjoras išgelbėjo iš siūlų raizgalynės.
„Pas mane juodasis atskrido su aplink koją apsivijusiu siūlu. Pats neprimatau, su paukščiu ėjau ieškoti pagalbos. Moteriškė kaip kokia chirurgė išvadavo balandėlį. Nuo to karto jis mane jau iš tolo atpažįsta, vos pamatęs įsitaiso ant galvos“, – pasakoja P. Bajorūnas.
Tačiau bene drąsiausiai jaučiasi baltas balandis – visus savo konkurentus jis nuveja snapu. Pijui pabarus, baltoji paukštė tarsi suklūsta ir lyg atgailaudama ima švelniai burkuoti.
„Buvau išvažiavęs pas dukrą į Vilnių prižiūrėti anūkės. Manęs vis prašė pasilikti, bet ilgiau negalėjau, nes žinojau, kad laukia balandžiai. Ir išties, nebuvau tik penkias dienas, o karveliai jau spėjo sulysti – nebegaliu savo balandžių atpažinti – glostau ir jaučiu, kad vien kauleliai beliko. Bet dabar vėl net plunksnos blizga“, – paukščiais didžiuojasi senjoras ir priduria, kad tai ne jo, o viso miesto augintiniai.
Tapo socialinių tinklų žvaigžde
Tokia senjoro meile balandžiams vieni praeiviai žavisi, kartais net duoda vieną kitą eurą lesalams, prašo nusifotografuoti. Visgi yra ir siunčiančiųjų skundus įvairioms tarnyboms. Pijus rodo į gretimą Elektros gatvės daugiabutį – viena jo gyventoja, išlindusi pro langą, balandininką yra gerokai išbarusi.
„Balkonas įstiklintas, tai ko bijoti? Jeigu ir apdergė palangę, nuvalei ir viskas. Patys žmonės neretai daugiau apdergia nei paukščiai ar gyvūnai“, – svarsto geraširdis senjoras.
Kartą jam lesinant balandžius prisistatė Savivaldybės Teisės ir viešosios tvarkos sergėtojai. Šie paragino pasieškoti kitos vietos paukščiams lesinti – paėjėti bent iki upės.
„Iš pradžių prie parduotuvės lesindavau, bet pardavėjos piktinosi, kad paukščiai apdergia takelį. Dabar atrodytų, kad niekam netrukdau, bet vėl blogai. O juk visame pasaulyje žmonės myli paukščius“, – stebisi panevėžietis.
Jis nenusiteikęs išduoti balandžių. Jų burkavimas pačiam – atgaiva širdžiai.
„Ne vienas mane jau yra nufotografavęs. Jeigu ir kitiems suteikiu gerų emocijų, gal nėra ta mano veikla tokia bloga“, – šypsosi P. Bajorūnas.
Gerumas gali kainuoti baudą
Panevėžio miesto savivaldybės Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėjos Daivos Svirelienės nuomonė kiek kitokia. Pasak vedėjos, lesinti balandžių, gulbių ar ančių mieste nederėtų, nes tai prieštarauja sanitarijos ir higienos reikalavimams.
„Atrodytų, labai gražu, kai žmonės rūpinasi paukščiais ar beglobiais gyvūnais, bet tas rūpestis prisideda prie to, kad jie nevaldomai pradeda daugintis. Vienoje vietoje atsiradus didesnei sankaupai paukščių, kyla kitų problemų – lieka pridergti šaligatviai, gyvenamieji namai ar kiti pastatai, primėtyta liekanų. Tai nėra gerai“, – kalbėjo D. Svirelienė.
Vedėjos teigimu, skyrius yra gavę ne vieną skundą, kad daugiabučių kaimynai lesina balandžius – pro langą mėto batono liekanas ar žirnius.
„Jau esame nubaudę vieną žmogų, kuris šėrė paukščius. Pirmą kartą apsiribojame tik įspėjimu. Dėl šio balandžių lesintojo taip pat sprendžiame, ką daryti. Nuvykę mūsų darbuotojai rado primėtytų lesalų, ir tai nėra gerai“, – sakė D. Svirelienė.