Šios istorinės vietos nebeliko, bet jos legendą saugo buvusio dvaro šeimininkų palikuonis, tikras eruditas Jonas Pukas.
Sakoma, kad nereikia pasitikėti žmogumi, kurio televizorius didesnis už jo knygų lentyną. Bygailių gyventojo 85-erių J. Puko namų bibliotekoje – 60 tūkstančių knygų. Pusė jų vyras sukaupė gyvendamas Kaune, kur ilgus metus buvo Kauno technologijos universiteto mokslinis bendradarbis. Jis triūsė elektronikos ir ultragarso srityje. Vienu metu dirbo laboratorijoje, kur buvo ieškoma priemonių KGB šnipams klausytis svetimų paslapčių.
Tačiau tiek jų, kiek per savo gyvenimą sukaupė pats mokslininkas, nei geriausias agentas dabar nežinotų. Ir visas tas turtas J. Puko namuose – Bygailių kaime, prie Lėvens, kur senų medžių apsupty stovi 1904 metais statytas medinis pastatas su akmeniniais pamatais ir raitytais stogo skliautais. Prieš aštuoniolika metų šis istorinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę turintis namas įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Dabartinis jo šeimininkas Jonas prisimena, kad šioje vietoje praeitame amžiuje gyvenusi močiutė Morta pasakojo viename namo gale žemėje radusi dėžę su dvaro gėrimais. Spėjama, kad būtent šioje vietoje kadaise driekėsi plačios Teresdvario valdos.
„Niekas nebežino, kur iš tiesų stovėjo pats dvaras, bet antai mūrinis tarnų namas, o po mūsų namu buvo senas rūsys. Manau, kad čia galėjo būti ledainė, joje tarnai pjuvenose tikriausiai laikydavo žiemą nuo čia pat tekančio Lėvens prilaužyto ledo gabalų ir vasarą jais gaivindavosi kunigai. Ir visas šios vietos kraštovaizdis liudija, kad jis labiausiai galėjo tikti dvarvietei“, – sodybos statinius rodo pašnekovas.
Proseneliai matė carienę
Bepasakodamas Terasdvario istoriją, J. Pukas staiga beda pirštu į senus plačiakamienius medžius šalia kelio į savo kiemą. Yra duomenų, kad kaip tik šia vieta prieš kone tris šimtus metų ėjo pagrindinis kelias iš tuomečio Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) į Varšuvą. Ir juo pas Europos šviesuomenę iš Rusijos keliaudavo Rusijos carienė Jakaterina II.
„Prieš keletą metų buvo išleisti mano dieduko, močiutės brolio, Antano Pauliuko memuarai. Jis nuo kunigų seminarijos laikų iki pat mirties kasdien rašė labai išsamius dienynus. Dalis jų sudegė per gaisrą, bet nuo Lietuvos nepriklausomybės į buhalterines knygas rašytus atsiminimus pavyko išsaugoti. Rankraščiai buvo saugomi šioje sodyboje, – pasakojo Bygailių šviesuolis. – Tuose memuaruose A. Pauliukas mini, kad jo seneliui teko matyti carienę ir ji tikrai čia kartais nakvodavo.“
Tame pačiame dienoraštyje pašnekovo giminaitis aprašė ir paties Teresdvario atsiradimo istoriją. Netoli šios vietos išlikę senkapiai liudija, kad čia žmonių gyventa dar priešistoriniais laikais. Po XVII a. didelė dalis Karsakiškio seniūnijos gyvenviečių išnyko, bet randama informacijos, kad dar anksčiau čia buvo Šono dvaras – tą vardą gavęs pagal upelio pavadinimą.
Dvaras esą priklausė Svėdasų grafui Marikoniui, kuris 1682 metais netoli dvaro pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos koplyčią. Ši išlikusi iki šių dienų, tik perstatyta ir atitempta į Bygailių kapines. „Iki šiol turiu išsaugojęs senosios koplytėlės lentą“, – priduria J. Pukas.
Jo paties seneliui koplytėlę ir perstatė. Dėl to kaimo geradariui teko garbinga vieta, prieš pat pastato vartus. Į devintą dešimtį įkopęs vaikaitis įsitikinęs, kad tai liudija, jog jis yra garbingų ir gana pasiturinčių žmonių palikuonis.
Grafas Marikonis Šono dvarą už nuopelnus dovanų gavo iš pačios Žygimanto Augusto motinos Bonos.
Dovana vėplai
1777 metais, po pirmojo Lietuvos padalijimo, kai didelė jos dalis atiteko Rusijai, šios šalies carienė Jekaterina II, įsigijusi Bygailių dvarą, perleido jį savo numylėtinei iš Lietuvos kaimo Teresei, kurią vietiniai dėl jos nerangumo pravardžiuodavo vėpla.
J. Pukas rodo savo giminaičio A. Pauliuko rankraštį, pagal tai, kas jame parašyta, garsiausia Rusijos valdovė ir paprasta mergaitė iš Titkonių sodžiaus (dabar Pasvalio rajonas) galėjo būti jaunystės draugės. Memuaruose rašoma, kad Jakaterina II, arba Lietuvos kunigaikštienė Kotryna, iš tiesų buvo tuometės Biržų apskrities valstiečio dukra Sofija Svirplytė, pakeitusi vardą po vedybų su Petru Ulrichu. Tais laikais, pasak autoriaus, buvo madingos didikų santuokos su merginomis iš varguomenės.
Metams bėgant esą Kotryna prisiminė Teresę iš savo gimtų kraštų, pakvietė ją į Petrapilį ir skyrė savo freilinos pareigas.
„Dienoraštyje A. Pauliukas aprašo, kad žmonės juokdavosi, kai Teresė vaikščiodavo per balas pasikėlusi sijoną, kad visi matytų carienės jai dovanotus apatinius“, – šypsosi intriguojamą istoriją skaitydamas J. Pukas.
Ir ne tik apatinius sodietei iš Lietuvos Jekaterina II dovanojo. Savo globotinei ji įteikė visą dvarą prie Šono upelio. Spėjama, kad nuo Teresės vardo ir ši vietą vėliau pavadinta Teresdvariu.
1830 metais dvaras per gaisrą sudegė, o po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje čia įkurtas šešių sodybų galinis kaimas.
Tėvų vedybos dėl pinigų
Jame gyveno ir po baudžiavos smarkiai praturtėję valstiečiai – J. Puko proseneliai, paskui jie vieninteliai liko šiose vietose po kitų valdžios reformų.
„Čia mano proproprosenelis Jurgis, čia jo sūnus Antanas, čia jo anūkas Kazimieras – mano prosenelis, – staiga nubėgęs į namus atsineša ant didžiulio lapo ranka nubraižytą geneologinį medį ir savo pirmtakus pradeda vardyti pašnekovas. – Kazimieras turėjo keturiolika vaikų, penkioliktą gimdydama jo žmona mirė. Iš viso to būrio pagimdytų sūnų – keli kunigai. Iš kelių dukrų ištekėjo tik mano bobutė Morta.“
J. Puko močiutė augo turtingoje, pusantro šimto hektarų žemės apsuptoje sodyboje Teresdvario vietoje ir ištekėjo už prideramo jaunikio. Pora susilaukė pašnekovo mamos, o ši išrinktąjį susirado nuo pačių Taujėnų dvaro. Tiksliau būtų sakyti, kad pastarosios vietos urėdo palikuonis susirado tinkamą nuotaiką su geru kraičiu.
Bygailių šviesuolis neslepia, kad jo tėvų santuoka buvo iš išskaičiavimo. Skolose paskendęs ir paveldėtus turtus iššvaistęs jo tėtis gelbėtis bandė ieškodamas naudingo sandėrio.
„Kai mano tėvas buvo susiruošęs pirštis mamai, jau buvo padovanojęs penkis žiedus kitoms nuotakoms. Nebuvo jam paprasta ir su Pauliukais, jų visa taryba vedė derybas dėl savo sesers išrinktojo pasiūlymo. Komisija nesutiko tekinti mamos už prastoko jaunikio, bet ši akį pamerkė atėjūnui, ir viskas išėjo, kaip reikėjo“, – savo tėvų istoriją perpasakojo sūnus.
Paklaustas, ar pats nėra giminaitis meile moterims pagarsėjusiam Kauno politikui, panevėžiškis tik kreivai šypteli, jog tėvo linijos giminystės kelius dabar sunku ir beatpinti. Bet jo gimtinėje aplink Ukmergę esą Pukų būta itin daug.
Šviesuolių sanatorija
Jono Puko tėvai susilaukė keturių vaikų, du iš jų mirė maži. Jonas su dvyniu broliu jaunas dienas leido Vepų kaime, pora kilometrų nuo buvusio Teresdvario valdų, kur gyveno mylimi seneliai.
„Bent du kartus per savaitę atlėkdavome čia per upę pas savo bobutę. Kartu gyveno ir jos netekėjusios sesės, broliai kunigai. Klausydavom jų istorijų, nes Teresdvaryje kadaise lankėsi tikri praeito amžiaus Lietuvos kultūros šviesuoliai“, – pasakoja J. Pukas.
Jo žiniomis, Bygailiuose viešėjo Maironis, Salomėja Nėris, operos primadona Vincė Jonuškaitė, kuri maža sėdėjo ant paties Vaižganto kelių. Pastarąjį rašytoją, pasak Pauliukų palikuonio, jo dėdė, rašęs memuarus, laikė kvaištelėjusiu ir dažnai pasakojo apie slaptas tuomečių dvasininkų nuodėmes.
Terasdvaryje vykdavo įvairūs renginiai, buvo statomi spektakliai.
„Galima sakyti, kad ir pati Lietuva čia prasidėjo“, – suintriguoja pašnekovas.
Būtent jo giminaitis esą gyveno vadinamame Štralio name sostinėje, kur 1918 metais signatarai pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Patalpos, kur vyko itin svarbi ceremonija, buvo nekūrenamos ir, pasak J.Pūko, užšalo rašalas, tad visa signatarų kompanija nubildėjo į kaimynystėje gyvenusio pašnekovo giminaičio kambarį pasiskolinti plunksnos.
Baisiausi gyvenimo metai
„O man šita sodyba iki šiol kvepia bobutės sesers Barborytės duona, kurios niekas kitas taip skaniai nemokėjo kepti, medumi ir bičių pilnais rozatėlių žiedais. Maironis rašė apie šitas kuklias gėles. O mes su broliu nuolat jas apeidavome, kad bitės nesugeltų basų kojų“, – nostalgija apima 84-erių senolį.
Po dešimties metų broliai sužinojo, kad baisiau už piktas bites – Sibiras. 1945 metais J. Pukas su tėvais traukiniu išgabenti į tokį pasaulio užkampį, kur, pasak pašnekovo, net ir Dalios Grinkevičiūtės knygoje aprašytos kančios prie Laptevų jūros neatrodo tokios žiaurios.
„Jie bent jau turėjo ką valgyti, o mes nė trupinio maisto rasti negalėjom, – prisimena Jonas. – Be to, mus dar ir apvogė traukinių stotyje, tad visus metus teturėjome vagių palikto lajaus ir drabužių. Tai buvo patys baisiausi mano gyvenimo metai“, – pasakojo J. Pukas.
Laimė, iš Panevėžio rajono ištremtai šeimai po dvejų metų pavyko traukiniu gudriai pabėgti namo. Tačiau netrukus J. Puko tėvai buvo grąžinti atgal, tik jų dvyniams pavyko išsigelbėti.
„Mus išgelbėjo giminaitė vienuolė, kuri iki pat mirties ištikimai tarnavo neseniai palaimintuoju paskelbtam Teofiliui Matulioniui. Jos broliai buvo bolševikai, todėl mūsų, vaikų, į tremtį nebegrąžino“, – sako Jonas.
„Šilelio“ išradėjas
Laisvėje likę dvyniai užaugo Ukmergėje ir čia baigę gimnaziją įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas). Jono brolis Antanas mokyklą baigė aukso medaliu ir be konkurencijos pateko mokytis tuomet geidžiamiausios radijo specialisto profesijos.
„Brolis buvo gabesnis ir be vargo įstojo į institutą. O man ten pavyko patekti itin netikėtai. Kai po brolio nuėjau laikyti egzamino, dėstytojai pagalvojo, jog atėjau antrą kartą. Prisipažinęs, kad esu dvynys, už teisybę gavau vietą aukštojoje mokykloje“, – keistai pasibaigusius stojamuosius su šypsena prisiminė Bygailių senolis.
Dabar jau miręs Antanas Pukas, Jono brolis, po mokslų išgarsėjo kaip išradėjas, jis sukonstravo sovietmečio stebuklą – daugelio pamėgtą mažą televizorių „Šilelis“. Jo rankos sumeistravo ir pirmąsias tuometes magnetolas.
Jonas Pukas buvo mokslinis darbuotojas ir po pensijos inžineriją išmainė į istoriją. Prieš dvidešimt metų jis atgavo senelių sodybą Panevėžio rajone ir persikraustė čia praleisti senatvės kartu su protėvių prisiminimais.
Dabar nuo civilizacijos nutolusioje sodyboje Jonas gyvena vienas su sūnumi. Kiekviena jo dieną prasideda klausantis per radiją knygų apžvalgos. Senolis kruopščiai susirašo labiausiai suintrigavusias literatūros naujienas ir savo sąrašą tuoj pat įteikia atžalai – kad užsakytų knygų.
„Knygų užsisakau kartą per savaitę, jos sunkiai telpa mano namuose“, – sako pokalbį baigdamas J. Pukas. Jis tą pačią dieną sulaukė dar vieno tradicinio lauknešėlio iš pašto. Ir šį kartą vyras įsigijo istorinių knygų.