Nors Bažnyčia šios vietos oficialiai nėra pripažinusi šventa, čia kasmet gausėja kryžių, nepamirštamas ir pasakojimas apie 1964-ųjų rugsėjo 8-ąją, kai visas katalikų pasaulis švenčia Švč. Mergelės Marijos gimtadienį, įvykusį stebuklingą jos pasirodymą.
Teigiama, kad ore sklandančią baltu drabužiu apsirengusią nuostabaus grožio jauną moterį tada matę net keli tų vietų gyventojų vaikai.
Sovietai griaudavo, tikintieji statydavo
Paslaptimi traukianti Raguvė yra Velžio seniūnijoje, Velykių parapijoje, kelio lankste tarp Kairių ir Maženių kaimų. Gerai įsižiūrėjus, pamiškėje sustatyti kryžiai matyti nuo žvyrkelio. Bet kad patektum į tą vietą, tenka paėjėti pamiške. Priėjęs nustembi išvydęs kryžių gausą, primenančią garsiojo Kryžių kalno papėdę.
Tada žvilgsnis užkliūva už stendo. Jame rašoma, jog kitados čia būta Uliesio dvaro žemių. O vietovę išgarsino gūdžiu sovietmečiu, 1964-aisiais, čia mokinukams apsireiškusi Dievo Motina.
Tad nuo to laiko, prašydami įvairių malonių, norėdami pagarbinti Viešpaties gimdytoją ar vedini kitų intencijų, žmonės ėmė lankyti šią vietą. Atvykę palieka kryžių, šventųjų paveikslų, jų statulėlių. Sovietų ideologai, visomis išgalėmis stengdamiesi iš lietuvio sąmonės išguiti tikėjimą, pirmąsyk Raguvės kryžius sumaitojo 1967-aisiais. Paskui vandalizmas kartojosi 1969–1983 metais. Nepaisant to, kryžiai vėl iškildavo, o dabar jais apstatyta jau nemaža pamiškės dalis.
Kryžiai – ir mediniai, ir metalo, ant jų siūbuoja prikabintų kryželių, medalikėlių, vadinamųjų devocionalijų. Įprasta, kad tokiose vietose tikintieji jas palieka kartu su šventiesiems skiriama padėka ar išsakytu prašymu.
Prašymų gausybė
Prašymai šventiesiems išrašyti ir paminkliniuose, ir čia sustatytuose laukų akmenyse. Štai velžiečių vardu kreipiamasi į Mergelę Mariją ir prašoma suteikti ramybės, meilės, sveikatos, gelbėti nuo paklydimų.
Viename įrašų Marijos prašoma globoti šeimas, kitame – Švenčiausiosios Mergelės Marijos globos visiems jos besišaukiantiems. Dar kitame dėkojama Dievo Motinai, kad ji šioje vietoje apsireiškė.
Be įrašų globoti mūsų tautą, išmelsti taiką ir ramybę, yra ir tokių, kuriuose prašoma gelbėti anūką Titą, į tikrąjį tikėjimą atvesti Moniką ir Edviną, globoti sūnų Tadą. Ant vieno iš paminklinių akmenų iškalta malda „Tėve, mūsų“, ant kito matyti Dešimt Dievo įsakymų.
Viename stiklu dengtame stende yra, kaip rašoma, Panevėžyje esančios Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolės Onutės eilėraštis Švenčiausiajai Velykių Dievo Motinai. Eilėraštis prasideda tokiomis eilutėmis: „Pastatyk, Marija, savo šventą pėdą/Įstatyk į širdį Dieviškus žingsnius.“
Dar viename stende galima perskaityti prašymą, kad lankytojai ne tik maldomis, bet ir darbu prisidėti prie šios vietos išsaugojimo. Kiek atokiau sustatytos ir darbo priemonės – grėbliai. Matyti, kad vieta tikrai tvarkoma.
Stovi akmenų aukuras
Viena įstiklinta šios vietos koplytėlė itin traukia dėmesį. Joje sudėti išdrožti visi Kristaus kankinimo įrankiai – kryžius, prie jo pastatytos miniatiūrinės kopėčios, matyti ietis, kuria, pasak Biblijos, perdurtas Išganytojo šonas. Dargi yra ant pagalio užmauta kempinė, ji permirkusi actu, kurio gerti buvo pasiūlyta Jėzui.
Mažutėje koplytėlėje matyti ir maišelis. Tikėtina, vaizduojantis 30-ies sidabrinių kapšą, kurį gavo Kristų išdavęs Judas.
Tarp kryžių sukabinti nutapyti Jėzaus ir Jo Motinos paveikslai. Įrašai skelbia, kad juos nutapė I. Ligienė. Vienas nepasirašytas paveikslas vaizduoja paties apreiškimo Raguvėje sceną. Jame prie apsireiškusios Marijos klūpi trys vaikai ir karvutė.
Keli žingsniai nuo šių paveikslų stovi Marijos ir Jėzaus statulos, o dar tolėliau – iš lauko akmenų sumūrytas savotiškas aukuras.
Puslankiu sustatytuose gerokai didesniuose akmenyse įrašyti Šv. Mykolo Arkangelo, Šv. Asyžiečio, Skausmingosios Švč. Motinos, Škaplierių, Kankinių Vainiko ir dar kitokių nelabai girdėtų draugijų pavadinimai.
Dar viename stende yra net instrukcija, kokias maldas ir kiek kartų šioje vietoje reikia sukalbėti.
Būta baisių dalykų
Netoli šios išskirtinės vietos gyvenanti, netoliese gimusi, augusi, o dabar tėviškės žemėse ūkininkaujanti Alfreda Barzdienė pasakojimą pradėjo nuo baisių su šventa vieta susijusių dalykų.
Anot jos, kitados Uliesių dvarui priklausiusiose žemėse sovietmečiu gyvavo kolūkis „Tarybinis rytas“, vėliau pervadintas Maženių kolūkiu.
Jo vienas iš specialistų, pačiam pirmininkui nesiryžtant to daryti, buvo pasiųstas organizuoti, kad būtų nugriauti šventos vietos kryžiai.
Atlikęs šį šėtonišką darbą, grįždamas kolūkio kontoron, specialistas kaimo kely patyrė avariją ir žuvo. Ir tai ne viena tokia mirtis. Pasak A. Barzdienės, žinoma, kad sovietmečiu melioruojant laukus vienas melioratorius ypač plūdo šventą vietą, o pikti jo žodžiai buvo skirti Dievo Motinai.
„Labai greitai numirė ir jis“, – patikino A. Barzdienė.
Ji svarsto, kad abi mirtis galima vadinti atsitiktinumu, sutapimu, o galima į tai žvelgti kaip į Dievo pirštą. 1964-aisiais, kada, kaip tikima, Raguvėje pasirodė Dievo Motina, Alfreda dar nebuvo gimusi. Tačiau vaikystėje iš namiškių girdėjusi apie netoli namų esančią ypatingą vietą, ten ją vesdavosi ir mama.
Ūkininkė mena, kad buvo kalbama, jog Dievo Motina toje vietoje pasirodžiusi lyg ir trims vietinėms mergaitėms. Pati žinanti dviejų jų pavardes, bet nė su viena nėra šnekėjusi, nežino, kaip susiklostė jų likimai.
Į pačią šventą vietą A. Barzdienė teigia žvelgianti kaip į paslaptį, jai gera ten nueiti, pasibūti.
Žinia sklido pašnibždomis
Panevėžyje gyvenanti A. Barzdienės vyro sesuo Valerija pasakoja irgi gerai prisimenanti šventos vietos kryžių vartymą, kai juos laužė, lygino su žeme sunkioji technika.
Anot jos, nuo ateizmo skelbėjų tuomet teko nukentėti ir patiems vaikams, kurie pasisakė matę Mergelę Mariją. Jie buvo tampomi, tardomi tų pačių ideologų, stengtasi juos užčiaupti.
„Pasklidus žiniai apie regėjimą, į Raguvę pradėjo plūsti žmonės. Kadangi gyvenome netoliese, jie užeidavo į mūsų namus numalšinti troškulio, paklausti kelio“, – pamena Valerija.
Sužinojusi apie tokius tikinčiųjų apsilankymus, pasak Valerijos, į jų namus netruko atlėkti tuometė Panevėžio rajono partijos komiteto atstovė. Ir užpuolė josios mamą priekaištaudama, kam priimanti pakeleivius.
„Mamutė tą partietę išvijo“, – prisimena Valerija.
Pasklidus žiniai apie Dievo Motinos pasirodymą, panevėžietei Irenai Batūrienei buvo devyneri. Ji tuomet gyveno netolimame Domažiškio kaime ir lankė Raguvės mokyklą. Joje mokėsi ir mergaitės, pasisakiusios apie patirtą regėjimą.
„Apie tą regėjimą buvo kalbama pašnibždomis, tokie laikai buvo“, – prisimena Irena. Mistišką vietą ji ir dabar aplanko su šeima, mato, kad kaskart joje daugėja kryžių, akmenų su įrašais.
Apsireiškimais nebesidomi
Panevėžio Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje tarnaujantis kunigas Justas Jasėnas taip pat augo netoli Raguvės. O nuo šių kraštų kilę jo seneliai. Iš jų vaikystėje J. Jasėnas išgirdo apie stebuklingu regėjimu pagarsėjusią vietą. Dvasininkas gerai mena 2002-uosius, kai su tuomečiu, dabar jau mirusiu Miežiškių ir Velykių parapijų klebonu Kostu Balsiu bei gausiu būriu tikinčiųjų lankė Raguvę.
Į klausimą, ar tiki pasakojimu apie tenykštį apsireiškimą, kunigas J. Jasėnas teigė maloniai prisimenantis 2002-aisiais patirtą bendruomeniškumo, artumo jausmą.
„Mano gyvenime buvo metas, kai siurbiau į save informaciją apie visokius apsireiškimus, rinkau žinias apie tai. Bet paskui pagalvojau: „O kam man viso to reikia?“
Nuo to laiko kunigas sako nebeteikiantis reikšmės įvairiems apsireiškimams, tačiau gerbiantis jais tikinčius, lankančius pavadintas šventomis, paslaptimi traukiančias vietas.
Vyskupas netiki vietos šventumu
Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas teigia apie Dievo Motinos apsireiškimą Velykių parapijoje girdėjęs, bet juo netikintis, o pačioje vadinamo apsireiškimo vietoje nė nebuvęs.
„Visiems sakau, kad tas apsireiškimas – vien išsigalvojimas“, – sako ganytojas.
Anot jo, tokių vietų net nederėtų vadinti šventa.
Tokiu nėra netgi garsusis Kryžių kalnas. Jis – tik lankytina vieta, liudijanti Lietuvos žmonių kovą už tikėjimą.
Bažnyčia oficialiai pripažįsta tik vieną apsireiškimą, 1608 metais vykusį Šiluvoje.
Pasak vysk. J. Kaunecko, prireikė daugybės metų, per kuriuos buvo tiriama Dievo Motinos Šiluvoje pasirodymo autentika, ilgai sklido pačios vietos šventumo garsas, kol galop ji tokia pripažinta.
