Dirbo kazino
Dabar iš Biržų į Pasvalį važinėjanti Inga gimė ir augo Šiauliuose. Baigusi mokyklą, sostinėje studijavo turizmo ir viešbučių administravimą, po to – išlyginamosios verslo administravimo studijos Šiaulių universitete.
– Baigusi studijas išvažiavau į Angliją, kur jau gyveno ir dirbo tėvas bei brolis. Pusmetį dirbau restorane, o po to – penkerius metus kazino administratore.
Londone mergina susipažino su savo gyvenimo draugu Mindaugu. Netrukus porai gimė sūnus Majus.
– Kai sūnui sukako dveji, pradėjome galvoti apie grįžimą namo. Nenorėjau, kad jis lankytų darželį Anglijoje ir perimtų jų kultūrą. Turiu nemažai draugų lietuvių, kurių vaikai ten lanko darželius. Ir nors tuose namuose lietuviška aplinka, jie jau nebėra tikri lietuviai. Nors pati nesu gryna lietuvė (tėvas – ukrainietis, motina – lietuvė), labai noriu, kad mano sūnus būtų lietuvis. Net ir gyvenant Anglijoje mūsų aplinka buvo kitokia – namie kalbėjome lietuviškai, valgėme lietuvišką maistą, žiūrėjome lietuviškas televizijos laidas. Tiesą pasakius, niekada negalvojome ten likti.
Grįžus į Lietuvą Marius nori apsistoti Šiauliuose, tačiau Ingą labiau traukia vyro tėviškė Biržai.
– Nebuvau pratusi gyventi mažame miestelyje, bet po Londono norėjosi ramybės ir Biržuose mes ją radome.
Vyras nepatikėjo
Lietuvoje Inga baigė masažo kursus, bet, dar nepradėjusi dirbti, suprato, jog šis užsiėmimas – ne jai.
– Biržuose blakstienas man tvarkydavo viena pažįstama ugniagesė. Kartą įsikalbėjom apie jos darbą. Neslėpsiu, mane visuomet traukė žmonėms padedantys pareigūnai – policininkai, ugniagesiai, medikai. Paklausiau, ar galėčiau ir aš dirbti tokį darbą? Sako – žinoma! Nuvežiau dokumentus, o grįžusi pasakiau vyrui, kad ruošiuosi būti ugniagese. Pasakė: „Būk!“ ir numojo ranka… Nepatikėjo, galvojo, kad juokauju… – kvatojasi Inga.
Tik tai buvo anaiptol ne pokštas. Praėjusi medicininę patikrą, Inga Samutė išvažiavo į Vilniuje įsikūrusią Ugniagesių gelbėtojų mokyklą.
– Buvo įdomi kiekviena studijų diena. Atradau ir sužinojau labai daug naujo. Atrodė, jog apie ugniagesio amatą šį tą žinau, bet ten tas suvokimas pasikeitė iš esmės. Ir čia labai daug dalykų – nuo pasirengimo per minutę išskubėti į įvykį iki paties gaisro gesinimo. Ten daug adrenalino ir tai buvo labai geras jausmas…
Grupėje mokėsi penkiolika žmonių, iš kurių dvi – merginos.
– Mūsų grupė buvo labai smagi ir draugiška. Iš tiesų jau pirmomis dienomis sulaukiau nustebusių žvilgsnių ir klausimų, ką aš čia veikiu. Kita vertus, kolegos buvo laimingi, kad mokykloje bus „moteriško kvapo“.
Moteris prisipažįsta – tokios užduotys, kai vilkint sunkią ekipuotę reikėdavo ugniagesių kopėčiomis skubiai lipti į 30 metrų aukštį, ar iš ketvirto aukšto nuleisti tariamai nukentėjusį žmogų, fi ziškai nebuvo lengvos. Tačiau tai nebuvo pretekstas pasiduoti ir netrukus kolegos ją ėmė vertinti kaip lygią sau.
Tiesiog dirba savo darbą
Baigusi Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, Inga grįžta į Biržus.
– Man pasakė, jog dabar nėra laisvų etatų ir pasiūlė pusmetį padirbėti Pasvalyje, vėliau esą bus galima persikelti į Biržus. Tačiau Pasvalyje man patiko, čia radau labai draugišką komandą, todėl ir likau. Atstumas man nėra problema, kol važiuoju, lėtai išgeriu kavą ir jau būnu darbe.
Pirmasis iškvietimas įstrigo ilgam – teko skubėti į degantį namą Pasvalyje, kurio viduje buvo du žmonės…
O pats įspūdingiausias per trumpą Ingos karjerą nutikęs įvykis – šiemet pavasarį Naradavos soduose kilęs gaisras.
– Ugnis ir karštis buvo tokie, kad lydėsi asfaltas. Tai buvo labai artimas prisilietimas prie šios pavojingos stichijos… Tomis valandomis adrenalino buvo pilnas kraujas…
Visgi moteris prisipažįsta, jog ne gaisrai, o kruvinos avarijos jai yra gerokai baisesnės.
– Iš tiesų tai nėra baimė, o veikiau nenoras išvysti sužalotus ar mirusius žmones. Ar prie to galima priprasti? Žinoma, kad ne. Kita vertus, kai tu su tuo susiduri nuolat, kai tai yra tavo darbo dalis, tiesiog žmogaus mirtį imi vertinti natūraliai.
Ar ugniagesiai jaučia baimę?
– Ji yra, bet gal tai ne baimė, o veikiau… nežinomybė. Kai būna iškvietimas, kai turime kelias akimirkas apsirengti ir nubėgti iki automobilio, per garsiakalbius mums pranešamos įvykio detalės. Bet viduje viskas būna tiek sukilę, kad aš nieko nebegirdžiu. Ir tik kai jau automobilyje, kai gaunam instrukcijas, kai pasiskirstome darbais, nurimstu ir tiesiog pasiruošiu dirbti savo kasdieni darbą. Tu privalai užblokuoti savo jausmus. Aš juk negaliu leisti baimei savęs užvaldyti, kai įvykio vietoje ir taip pilna išsigandusių ir mano pagalbos laukiančių žmonių. Žinai, kad turi padėti kitiems ir tiesiog dirbi savo darbą…
Būti moterimi…
Kad ir kaip mūsų pokalbio metu bandau pabėgti nuo visuomenėje gajaus stereotipo, jog ugniagesio profesija – ne moteriškas darbas, kalba vis tiek pasisuka šia linkme.
– Kai nepažįstamajam pasakau kuo dirbu, daugelis nepatiki, arba galvoja, kad į įvykius nevažiuoju, o tik dirbu administracinį darbą. Dar smagiau būna, kai gesinti didesnį gaisrą susirenka komandos iš kitų miestų. Kol būnu su specialia apranga, šalmu, kvėpavimo aparatu – niekas neatskiria, kad esu moteris. Bet kai viskas baigiasi ir nusiimame įrangą, tenka matyti ne vieną nustebusį žvilgsnį… Ar tenka įrodinėti ką sugebu? Taip. Vyrams dažnai atrodo, jog esu silpnesnė ir negaliu susitvarkyti su visomis užduotimis. Nesiginčysiu – galbūt viena iš tiesų negalėčiau pakelti labai sunkaus žmogaus. Bet aš dirbu komandoje ir visuomet galiu pasikliauti savo kolegomis. Apskritai, laikui bėgant, su tavimi dirbantys žmonės mato, ką tu sugebi ir supranta, jog mano suteikiama pagalba nėra mažesnė vien todėl, kad esu moteris…
Žvelgiant į Ingą matau, nors ir uniformą vilkinčią, tačiau stilingą moterį – skoningai nudažyti nagai, sutvarkytos blakstienos.
– Iš esmės galiu leisti sau viską. Tiesa, nagai negali būti ilgi – negalėčiau dirbti. Lūpų taip pat nesidažau, nes jei reikės dėtis kvėpavimo kaukę, bus nepatogu pačiai sau. Galėčiau į darbą ateiti ir su kažkokia šukuosena, bet iškvietimo atveju ją teks paslėpti po pošalmiu… Papuošalų taip pat negaliu nešioti, nes jie trukdytų velkantis ugniagesio aprangą.
O koks jausmas dirbant vyriškoje kompanijoje?
– Jie visi labai draugiški, bet šalia manęs elgiasi santūriau. Gal ir pasako kokį riebesnį anekdotą, bet jaučiu, jei manęs nebūtų – atsipalaiduotų gerokai labiau, – šypsosi Inga.
Mama žino ne viską
Po darbo moteris mėgsta sportuoti, skaityti knygas bei leisti laiką su artimaisiais ir draugais. Ir nors pasibaigus budėjimui stengiasi atsiriboti nuo darbinių reikalų, tarnyba statutinėje organizacijoje pakeitė jos gyvenimą.
– Anksčiau, jei kelyje pasitaikydavo koks įvykis, niekuomet nesustodavau. Dabar visuomet, jei tik yra galimybė, skubu į pagalbą. Apskritai, supratimas, žinojimas, kad kažkam buvau naudinga, galėjau padėti, išgelbėti, teikia didelį džiaugsmą.
Apie per pamainą patirtus įvykius visuomet pasipasakoja vyrui, o štai mamą nuo baisesnių detalių saugo.
– Mama, kad būtų ramiau, ne visai žino, kokį darbą aš dirbu ir į kokius iškvietimus tenka važiuoti… O štai šešiametis sūnus Majus mama didžiuojasi visa širdimi. Jei tik paskambina į darbą, visuomet nepraleidžia progos mamos paklausti, kiek buvo įvykių ir iškvietimų.
– Eiti į degantį namą visiškai kas kita, nei ugniagesių mokykloje vaikščioti po mokymams skirtą degantį konteinerį. Realybė visiškai kitokia ir tikroji patirtis ateina tik su praktika. Ir kuo daugiau dirbi, tuo labiau suvoki, koks svarbus yra pasitikėjimas greta esančiais kolegomis. Žinodamas, kad esi ne vienas, tu jautiesi saugesnis ir gali geriau atlikti savo darbą. Nežinau, ar per tuos dvejus metus spėjau užsitarnauti beatodairišką savo komandos pasitikėjimą, bet viena galiu pasakyti tikrai – mano sprendimas pasirinkti tokį gyvenimo kelią buvo teisingas. Esu savo rogėse ir tokį darbą norėčiau dirbti visą likusį gyvenimą.