Prašymą Jaunimo parkui suteikti jo ištakas menantį Marijonų sodo vardą Savivaldybės administracijai pateikusi Nevėžio seniūnaitė Enrika Vitonienė teigia, jog tokia iniciatyva atėjusi iš šios miesto dalies gyventojus vienijančios Marijonų mikrorajono bendruomenės.
„Idėją įprasminti Panevėžiui daug davusių marijonų vienuolių atminimą jų vardu pavadinant parką sklandė jau seniai. Turbūt retas vietinis šį parką vadina Jaunimo. Daugumai jis jau dabar – Marijonų. Stebina, kad Nepriklausomybės pradžioje J. Rotomskio gatvę pervadinant į Marijonų nebuvo pagalvota ir apie tokio vardo suteikimą parkui. Dabar jis rekonstruotas, gražus – pats tinkamiausias laikas į naują gyvavimo etapą pereiti ir kitu, istoriniu, pavadinimu“, – sako E. Vitonienė.
Pro parką einanti buvusi J. Rotomskio gatvė pervadinta į Marijonų 1990-ųjų lapkričio 5-os dienos Panevėžio miesto valdybos potvarkiu. Juo taip pat buvo pakeisti pavadinimai arba grąžinti senieji dar 16-ai gatvių: S. Nėries g. tapo M. Tiškevičiaus g., Tarybinės armijos g. virto Margių g., V. Kapsuko g. pervadinta į Sirupio g., B. Grigo – į Parko g.
O pačiam parkui Marijonų sodų vardas veikiausiai būtų jau trečias. Archyviniai dokumentai rodo, kad dar 1986-aisiais jis buvo vadinamas Draugystės skveru, o jau 1996-aisiais minimas Jaunimo vardu.
Abejoja vardo logiškumu
Bendruomenės idėją įprasminti į Panevėžį 1927-aisiais atsikėlusių ir iki okupacijos nemenką žymę miesto istorijoje spėjusių palikti marijonų vienuolių atminimą palaiko ir istorikai.
„Tai labai reikalinga iniciatyva. Šita vieta mena marijonų laikus, kai vienuoliai dabartinio parko vietoje prižiūrėjo nemažą sodą, daržą, augino gėlynus“, – teigia Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis.
Nors gyventojų prašymas dėl parko vardo pakeitimo dar nepasiekė sprendimą turėsiančios priimti Pavadinimų gatvėms suteikimo, keitimo darbo grupės, jai priklausantis Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistas, paveldosaugininkas Benjaminas Pučkis teigia, jog logiškiausia naudoti pavadinimus, kurie parkus lydėjo nuo tada, kai buvo įrengti, ir atspindi tos vietovės identitetą.
„Dabartinis Jaunimo parko pavadinimas irgi nėra nieko baisaus, bet jis veikiausiai buvo kaip alternatyva marijonų vienuolių palikimui. Turėtų būti atkurta istorinė atmintis. Kita vertus, parką vadinti Jaunimo, vienos amžiaus grupės vardu, gal netgi nėra logiška. Tuomet reikėtų ir senjorų, ir vaikų parkų“, – svarsto B. Pučkis.
Laukia paskutinių akcentų
Jei darbo grupė Savivaldybėje pritartų parko pavadinimo keitimui, tokiam žingsniui sutikimą dar turėtų duoti ir Centrinė projektų valdymo agentūra, atsakinga už savivaldybių panaudotą europinę paramą. Jaunimo parko modernizavimo projekto vadovo Donato Mickevičiaus teigimu, šios agentūros pritarimas reikalingas, nes parkas sutvarkytas ne tik miesto biudžeto, bet ir europinės paramos lėšomis.
Šį parką, o kartu ir A. Jakšto gatvės aikštę prie rajono poliklinikos bei Maironio taką atnaujinti kainavo 1,6 mln. eurų.
Pasak D. Mickevičiaus, projektas nėra iki galo užbaigtas – šiuo metu vyksta statinių registravimo procedūra Registrų centre.
Ją perėjus, bus baigtas pirmasis projekto etapas ir prasidės antrasis. Tuomet, vadovo teigimu, bus baigtas įrengti fontanas, prie jo – amfiteatras, petankės ir krepšinio aikštelių apšvietimas.
Vargšų gelbėtojai
Istoriniai šaltiniai teigia, jog vienuoliai marijonai į Panevėžį atsikėlė 1927 m. ir įsikūrė prie Švč. Trejybės bažnyčios. Marijonų vienuolijos viršininku buvo paskirtas kunigas Jurgis Tilvytis, kurio vardą pelniusi pro šiuos maldos namus besidriekianti gatvė.
Marijonai iš šventorių ir gatvių rinko elgetas, našlaičius vaikus, steigė jiems prieglaudas. Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, prieš šiai vienuolijai įsikuriant Panevėžyje veikė tik viena prieglauda, o 1930 m. jau buvo net penkios našlaičių ir senelių prieglaudos.
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, kunigas J. Tilvytis netgi buvo sugalvojęs originalų vežimėlį, kuriuo važinėdavo po miestą ir rinkdavo aukas. Visi į tą vežimėlį galėjo mesti jiems nebereikalingus daiktus, drabužius ir kitus reikmenis.
Panevėžio spaudoje jis skelbė vargšų pavardes. Tai padėjo pritraukti daugiau lėšų. Humoro jausmo nestokojęs dvasininkas netgi save vadindavo ubagų karaliumi ir sakydavo, kad jokios svietiškos galybės nuo to sosto nenuversią.
J. Tilvytis buvo ir Švč. Trejybės bažnyčios rektorius, rūpinosi bažnyčios remonto reikalais. Kaip rašė Panevėžio spauda 1930 m. rugsėjo mėnesį: „Bažnyčios bokštas taip pataisytas, kad ji nebūtų panaši į cerkvę.“
J. Tilvyčiui 1931-ųjų pabaiga buvo lemtinga. Tų metų gruodžio 23-iąją mirė vienuolis marijonas Marijonų bažnyčios zakristijonas Gabrielius Gylys. Kūčių dieną vyko jo laidotuvės. Laidotuvėse Ramygalos gatvės kapinėse pamokslą sakiusio J. Tilvyčio paskutiniai žodžiai buvo „Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos…“ Tardamas šiuos žodžius vienuolis J. Tilvytis mirė.
Vienuolių sodą mena obelis
Vienuoliai marijonai Panevėžyje taip pat užsiėmė ūkine veikla ir prie jos pratino miestiečius. Jiems buvo atiduotas valstybinės žemės sklypas dabartinio Jaunimo parko vietoje ir vienuoliai čia įsteigė medelyną, įrengė didelius šiltnamius, skirtus gėlėms ir ankstyvosioms daržovėms auginti. Jų sodas užėmė 3 ha. Kaip pasakojama istoriniuose šaltiniuose, ypač gražiai buvo įrengtos dekoratyvinių gėlių klombos. O apie 1937 m. vienuoliai marijonai tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų g.) ir Jakšto prospekto įrengė 500 kv. m puošnų tvenkinį karpiams auginti.
Dar po poros metų, 1939 m. rugpjūčio 15-ąją, pašventinta ir naujai pastatyta marijonų koplyčia dabartinėje Marijonų gatvėje. Ją šventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, suteikdamas Švč. M. Marijos Nekaltojo prasidėjimo vardą.
Iš Panevėžio apskrities archyve saugomų dokumentų matyti, kad marijonų vienuolynas ir koplyčia 1948-aisiais nacionalizuoti. Po metų koplyčia palikta be kunigo ir uždaryta. Po metų Lietuvos TSR Ministrų Taryba nusprendė koplyčioje įrengti kino teatrą. Panevėžio valdžia to daryti neskubėjo. Maldos namuose dar ilgą laiką buvo sandėlis, vėliau archyvo saugyklos, o šias iškrausčius – dailės mokykla. Tik Atgimimo laikais koplyčia ir vienuolynas grąžintas Bažnyčiai. Kunigo Roberto Pukenio rūpesčiu koplyčia atkurta ir 1992 m. rugsėjį iš naujo pašventinta. Čia vėl įsikūrė vienuoliai marijonai. Vieno iš vienuolių Kastyčio Ramanausko vardu pavadintas Vilties gatvėje veikiantis lopšelis-darželis. Įdomu tai, kad prieš 60 metų jo pastatai iškilo irgi marijonų vienuolių žemėje – šioje vietoje taip pat tęsėsi jų puikusis sodas. Darželio direktorė Dalia Pakėnienė pasakoja, kad įstaigos kieme iki šiol tebesaugoma senutėlė obelis, sodinta marijonų vienuolių.
O štai jų pačių Panevėžyje nebelikę – vyskupijoje nėra nė vieno šios vienuolijos atstovo.