Eglė Bajoraitė
Šalia pastato, kuriuose įsikūrę lėlių namai, pasitinka įspūdinga dekoracija – daugiau kaip 5 metrų aukščio Eglė Bajoraitė. Lėlės vardas liko dar iš tų laikų, kai visas Bajorų kaimas ir pusė Rokiškio nėrė vašelių virveles, iš kurių buvo pagaminta aukščiausia Kalėdų eglė, įtraukta į Lietuvos rekordų knygą. Po transformacijos, uždėjus galvą, ji tapo lėlė ir vienu iš pirmųjų eksponatų, kuriuos pamato į lėlių namus atvykę lankytojai.
„Mano vaikystė buvo beveik be lėlių. Aš gimiau 1966 m., tais laikais nebuvo didelio žaislų pasirinkimo. Turėjau vienintelę kaučiukinę lėlę, bet ją sunaikino. Berniukai norėjo žaisti karą, o kaučiukas labai gerai rūksta... Vaikystėje dauguma draugų buvo berniukai, tai tų lėlių nelabai ir pasigesdavau. O kai mano pačios dukros paaugo ir pasakė, kad laikas lėles išmesti, tada ir prasidėjo. Po tų žodžių aš nusprendžiau, kad lėlės reikia išsaugoti. Paskui kolekcionavimas kaip liga, tarsi virusas“, – pasakojimą pradeda Rokiškio kultūros centro Priemiesčio padalinio Bajoruose kultūrinės veiklos koordinatorė-organizatorė D. Ziemelienė.
Domisi, ar nesivaidena
Viešai savo kolekciją rokiškietė pristatė 2000 metais tuo labiau, kad šalia visąlaik buvo lėlių teatras – norėjosi žmones privilioti į kultūros įstaigą, ne tik parodyti spektaklį, bet sulaikyti juos ilgiau.
„Pradžioje eksponatų buvo nedaug, turėjo praeiti 23 metai, kad tiek namelių apgyvendinčiau lėlėmis“, – juokauja pašnekovė.
Dabar kolekcija nebeišsitenka dviejuose kambariuose ir pamažu „kraustosi“ į laiptinę. Mediniuose nameliuose bei stiklinėse vitrinose – porcelianinės rankų darbo lėlės, mechaninės prisukamos princesės ir cirko artistės, senosios autentiškos lėlės, klounai, mimikos, įvairių šalių tautiniais kostiumais vilkinčios lėlės. Vienas namelis skirtas šluotas pasikinkiusioms raganoms. Kolekcijos savininkė turi minčių plėsti ekspoziciją, įrengti atskirą kambarį porcelianinėms lėlėms.
„Renku, bet nieko neparduodu“, – apie gausią žaidybinių ir suvenyrinių lėlių kolekciją kalba D. Ziemelienė.
Dauguma lėlių yra dovanotos, atvežtos iš Olandijos, Egipto, Kubos, Vokietijos, Kinijos, Airijos, lankytojai atneša savo vaikystės ar močiučių lėles. Merams įvairių šalių delegacijų dovanotos suvenyrinės lėlės taip pat keliauja į „Lėlių namų“ lentynas.
Ieško autentikos
Pati kolekcininkė autentikos ieško blusturgiuose, senose palėpėse, butikuose, niekada neperka vienodų ar labai panašių, tačiau tikisi, kad kada nors suras tokią lėlę, kurią kažkada turėjo vaiskytėje.
„Ateina nauji laikai, ir tėvai vaikui nori nupirkti naujų, gražesnių žaislų, o senosios lėlės numetamos kaip neva negražios. Pradžioj draugės sunešė savo vaikystės senąsias lėles, o kai atėjus Nepriklausomybei atsivėrė sienos, pradėjau ieškoti įdomesnių, autentiškų lėlių. Kai į rankas pateko pirmoji porcelianinė lėlė su tikromis blakstienomis, makiažu, man tai buvo kažkas nepaprasta. Susidraugavome su vokiečių Maltos ordinu, jie pradėjo man vežti lėles. Seniūnė Dalia Janulienė labai įsijungė į šį žaidimą, visi aplinkiniai buvo informuoti, kad lėlės turi keliauti čia“, – apie sparčiai pildomą kolekciją kalba D. Ziemelienė.
Išgelbėjo iš gaisro
Lėlių istorijos skirtingos, kaip ir patys eksponatai. Vieną lėlę iškraipytomis kojomis Daliai atidavė pardavėja, pamaniusi, kad tai gamyklinis brokas. Paaiškėjo, kad tai klūpintis indėnas – molinė ritualinė lėlė. Pašnekovė rodo lėlę, kuri per plauką išvengė ugnies. Tuometinė žaislo savininkė kilus gaisrui iš namų pasiėmė tik du daiktus – dokumentus ir šią lėlę.
Kartą studentai atvežė suvenyrą – žveją su meškere ir laimikiu. Po kelių dienų patalpose pasklido nemalonus kvapas, kolekcininkė netrukus išsiaiškino, kad jo priežastis – žvejui ant nugaros kabantis maišelis su tikromis strimelėmis. Kai žuvytės sudžiūvo, kvapo nebeliko.
Kolekcininkė džiaugiasi dosniais dovanotojais. Viena moteris padovanojo net 60 klounų iškart, todėl linksmajame kampelyje, kur sėdi ir kabo šios lėlės, darosi ankšta. Vienos įdomiausių muziejuje yra mimikos lėlės, kurių veiduose sustingusi emocija – džiaugsmas, išgąstis, juokas, pašaipa. Tačiau šio lėlės kai kuriems kelia baimę, o apsilankę paaugliai net klausia, ar čia nesivaidena.
Smuikuoja ir meldžiasi
Kai kurio lėlės be savo išvaizdos turi dar ir praktinę funkciją. Plačiasijonės lėlės sodinamos ant arbatinuko, kad arbata ilgiau išliktų šilta. Yra lėlė-rankšluostinė, dabar tokias mėgsta gaminti tautodailininkai. Taip pat lėlės-žvakidės, kietapadė lėlė riešutams skaldyti, lėlė-šampūnas, lėlė -šveitiklis. Daug lėlių užsiėmusios savo reikalais – krėsle sūpuojasi virbalais mezganti močiutė, cirkininkė rankose kilnoja dvi galvas, yra smuikuojančių, besimeldžiančių, šokančių eksponatų. Iš lėlės su vienuolės abitu galima pasiskolinti maldaknygę su lotynišku tekstu. Norintiems jį pastudijuoti, šalia padėta lupa. Pati mažiausia – žiede esanti lėlytė. Tarp didžiausių eksponatų, neskaitant kieme stovinčios Bajoraitės, vaikščiojanti maždaug 50 metų senumo lėlė.
„Aš neturiu tokio biudžeto, kad įpirkčiau brangias lėles. Įdomios, autentiškos lėlės yra dovanotos, jos kainuoja apie 300 Eur. Esu anksčiau įsigijusi lėlių už litą-du, dabar jos kainuotų apie 200 Eur“, – sako D. Ziemelienė.
Cimbos limbos
Pasitaiko senų lėlių be rankų, kojų, todėl „Lėlių namų“ įkūrėja kai kuriuos savo eksponatus restauruoja, apvelka naujais drabužiais.
Pašnekovė sako nesanti ekspertė, taigi nustatyti, kokio senumo lėlė, sunku, tačiau su kai kuriomis iš jų vaikystėje žaisdavo 80–90 metų močiutės, taigi žaislai buvo pagaminti dar anksčiau. Vienos seniausių kolekcijoje – apvalios siūbuojančios kaučiukinės lėlės, vadinamos cimbos limbos. Kolekcijos savininkei vienas brangiausių eksponatų – režisierės iš Olandijos atvežta lėlė, kuriai jau apie 80 metų.