Sėdo ir išvažiavo
Lietuvoje pašnekovė su sūnumi Artiomu atsidūrė 2022 metų balandžio 27 dieną.
„Gyvenome Mykolajive. Tą rytą, kai prasidėjo karas, pas mus buvo ramu. Paryčiais paskambino vyro sesuo iš Chersono apskrities ir pranešė, kad prasidėjo karas. Įsijungėme televizorių ir tada supratome, jog išties užpuolė mūsų šalį. Buvome nustebę, nes pas mus tylu, ramu, o po kelių valandų, apie 8 valandų ryto, pasigirdo pirmieji sprogimų garsai. O kitą dieną pas mus pasirodė rusų desantas. Du mėnesius mes gyvenome tai bute, tai rūsyje, o tada vieną dieną, kai šaudymai suintensyvėjo, vyras Maksimas mums liepė ruoštis išvažiuoti sakydamas arba visi žūsime, arba nors mudu su sūnumi išsigelbėsite. Labai nenorėjome, bet kito kelio nebuvo. Facebooke pamačiau, kad Raudonasis Kryžius autobusu veža į Lietuvą. Sėdome į jį ir atsidūrėme jūsų šalyje, pirmiausia karo pabėgėlių priėmimo centre Alytuje. Tiesą sakant, net nežinojau kur yra Rokiškis, tačiau mums pasiūlė šeimą, galinčią mus priimti. Taip atsidūrėme čia, pas jus“, – prisiminė M. Olaniuk.
Išblaškė po šalis
Tuo metu moters vyras Maksimas liko iš pradžių Mykolajive, o po to išvažiavo į Odesą, kur iki šiol tarnauja kranto apsaugoje, ginančioje Juodosios jūros krantą.
„Brolis su daugiavaike šeima atsidūrė Lenkijoje, sesuo liko Kijyve. Ji nenorėjo išvykti, nes vyras gina tėvynę. Mano tėtis liko Chersono apskrityje, kuri iki šiol okupuota. Su juo susiskambiname kartą per mėnesį. Kiti mūsų giminės išsiblaškė po įvairias šalis: Italiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Rumuniją. Laimei, kad nežuvo nė vienas iš Ukrainoje likusių mūsų giminaičių ir draugų“, – su grauduliu balse kalbėjo moteris.
Lietuviai priėmė šiltai
Kai pernai balandį atvyko į Lietuvą, gerą mėnesį moteris su sūnumi glaudėsi rokiškėnų šeimoje. Tačiau, kai gegužę iš Ukrainos atvyko jos mama, gyvenusi rusų okupuotame Chersone, jie visi susirado erdvesnį butą.
„Nuodėminga būtų skųstis, nors, aišku, pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva, tačiau lietuviai, kuriuos mes čia sutikome, labai geri, padeda, klausia kaip jaučiamės, rūpinasi. Tiesą sakant, nesitikėjome, kad mus čia taip šiltai sutiks, o ir jūsų tau tauta iki šiol Ukrainai ir karo pabėgėliams itin daug padeda, remia. Galbūt taip yra todėl, kad mes turime bendrą posovietinę patirtį“, – sakė M. Olaniuk.
Prasidėjo nuo gipso
Pora aukštojo mokslo: vadybininkės ir informacinių technologijų, diplomų turinti pašnekovė Rokiškyje ilgai nesėdėjo be darbo ir nelaukė, kol kas jais pasirūpins. Prieš šešerius metus pradėjusi kepti tortus tada, kai... susilaužė koją, greit savo įgūdžius pritaikė ir Lietuvoje.
„Pagal savo specialybę taip ir nedirbau. Ištekėjau, gimė sūnelis, jis labai sirgdavo, todėl į vaikų darželį leisti negalėjau. Taip nutiko, jog susilaužiau koją, o kai sugipsuota koja nusibodo sėdėti namuose, ėmiau sukti galvą kuo čia prasmingu užsiėmus. Kadangi mėgau kepti bandeles, kad nenuobodžiaučiau ir ėmiausi tortų. Viską išmokau pati žiūrėdama pamokas internete. Aišku, iš pradžių viskas buvo kreiviau, šleiviau, ne taip dailiai, kaip paveiksliuke. Pirmąjį biskvitinį tortą, paskatinta draugų, kad labai skanus, išreklamavau Facebooke, nors ir nemaniau, kad man pavyks, bet greit sulaukiau užsakymų. Nuo tortų pradėjau ir atsidūrusi pas jus“, – pasakojo M. Olaniuk.
Pričiupo ir dažus
Prasidėjus karui, kai reikėjo palikti namus, moteris į vieną lagaminą krovė tik svarbiausius jai ir sūnui daiktus ir drabužius. Prieš uždarant lagaminą ji į rankas paėmė maistinius dažus ir tortų kepimo reikmenis, bet pasvarsčiusi padėjo juos atgal į lentyną.
„Žinoma, iš pradžių taip ir buvo“, – juokėsi ji. – Bet netrukus iš lagamino išėmiau pora daiktų ir susidėjau tai, ko reikia kepant tortus. Juk Lietuvoje ketinau pabūti du tris mėnesius ir tikrai ne ilgiau, tad, pamaniau, kad daug drabužių mums nereikės, o maistiniai dažai gali praversti. Kai kirtome sieną labai pergyvenau, kad juos atims palaikę narkotikais“.
Pasiūlė rengti edukacijas
Atsidūrusi Rokiškyje moteris, kad nebūtų liūdna, taip pat iškart ėmėsi mėgstamos veiklos: tortų gamybos ir bandelių kepimo. Vienas po kito pamažu pasipylė užsakymai. Tiesą, jų nėra daug, bet pašnekovė patenkinta, kad bent taip gali prisidėti prie šeimos išlaikymo. Taip nutiko, jog plečiantis pažįstamų lietuvių ratui, jai mintį apie meduolių ir tortų kepimo edukacijas pasiūlė Vanda Cicika, Laibgalių bendruomenės pirmininkė, sužinojusi, kad ukrainietė mėgsta ir moka gaminti skanėstus. Tad moteris lietuves jau mokė kepti kalėdinius meduolius ir Valentino dienos tortą.
„Per savaitę iškepu vieną kitą tortą, o su mama, jeigu kas paprašo iškepame bandelių su įvairiais įdarais. Smagu, kad rokiškėnai jas pamėgo. Darome ir virtinukus, ir verdame ukrainietiškus barščius su „pampuškomis““, – sakė M. Olaniuk.
Norėtų nuosavos studijos
Kadangi ukrainietė sulaukia rokiškėnų palaikymo ir pagyrų už skanius kepinius, ji atvira, kasdien pasvarstanti apie galimybę įkurti mažą kepyklėlę. Juolab kad keletą kartų buvo paprašyta vesti meduolių ir tortų kepimo edukacijas vaikams ir suaugusiems.
„Kadangi kiekvieną dieną galvoju apie grįžimą į Ukrainą, todėl planą atsidaryti studiją vis atidedu tolesniam laikui. Tikrai nesiruošiame čia likti, bet kol pas mus kasdien vis dar šaudo, nes karo zona priartėjo, dar nesiruošiame namo, bet kai tik viskas nurims, dėsimės lagaminus“, – prisipažino pašnekovė.
Mokosi kalbų
Gyvendama Rokiškyje moteris, lankydama kursus, pramoko ir lietuvių kalbos, nors, kaip pati sako, suprasti supranta, gali perskaityti lietuvišką tekstą ir jo prasmę suvokia lengviau, tačiau kalbėti labai sunku. Ji šypsosi, kad šeimos vertėju dirba sūnus Artiomas, kuris jau neblogai kalba lietuviškai. Tiesa, berniukui lengviau, nes jis mokosi J. Tūbelio progimnazijoje, kur lietuvaičių klasę kartu su juo lanko trys ukrainiečiai.
„Man išteis sunku mokytis kalbų. Mokykloje mokiausi vokiečių, moku rusų, čia suprantu lietuviškai, parduotuvėje perskaitau etiketes. Puikiai žinau, jog reikia mokytis kalbų, todėl kasdien programėlėje telefone dabar mokausi ir anglų“, – kalbėjo M. Olaniuk.
Svajonėse – apkeliauti šalį
Atsisveikinant susigraudinusi moteris paatviravo, kad karas ją privertė visiškai perkainuoti vertybes. Jeigu anksčiau svarbiausi jai buvo materialūs dalykai: nekilnojamas turtas ir pinigai, tai dabar tai nebeteko prasmės.
„Iki karo dirbome dėl geresnio remonto, brangesnių daiktų, tolimesnių kelionių, o dabar žinau, kad svarbiausias dalykas – laikas, praleistas su vaiku, šeima, artimiausiais žmonėmis. Didžiausios vertybės – gyvenimas savo šalyje ir laisvė. Esu tikra, kad mes laimėsime šį karą, tuo net neabejoju, o kai grįšiu namo įgyvendinsiu Lietuvoje gimusią svajonę. Mūsų šalis labai graži ir didžiulė, puikus klimatas, tačiau nebuvo mados keliauti po ją, todėl su šeima visą ją apvažiuosime, apžiūrėsime kiekvieną kampelį. Iki karo mes to visai nevertinome“, – sakė M. Olaniuk.