Sukėlė ažiotažą
Žinia, kad Panevėžio socialinių paslaugų centras jau nuo rugsėjo nebeteiks pagalbos į namus paslaugų, sukėlė nemenką ažiotažą.
Sunerimę miesto senoliai pagalbos kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei į prezidentūrą, tačiau Savivaldybės taryba vienbalsiai palaimino kone tris šimtus senolių ir apie tris dešimtis darbuotojų paliesiančią pertvarką.
Tokį žingsnį žengęs Panevėžys toli gražu nėra vienintelis. Ekonomikos ir inovacijų ministerija ir viešoji įstaiga „Versli Lietuva“ netgi parengė rekomendacijas savivaldybėms, kaip perduoti viešųjų paslaugų teikimą socialiniam verslui.
Porą dešimtmečių Vokietijoje socialinį darbą dirbanti panevėžietė mano, kad tokių paslaugų perdavimas į privačias rankas nėra gera praktika.
Gailisi skuboto sprendimo
Panevėžietė Dominika Simėnaitė į Vokietiją išvyko 1998-aisiais. Ten baigusi studijas jau 21-erius metus darbuojasi socialiniame sektoriuje.
Dominika pasakoja turinti labai įvairios patirties. Vokietijoje socialines paslaugas teikia ir valstybinės, ir pusiau valstybinės, ir privačios įstaigos. Jas palyginusios D. Simėnaitės akimis, pastarosios, privataus kapitalo, stovi ant žemiausio laiptelio.
„1995-aisiais Vokietija priėmė įstatymą, atvėrusį galimybę kurtis privatiems socialinių paslaugų teikėjams. Praėjo beveik 30 metų, privačių labai daug, bet dabar vokiečiai norėtų grįžti prie senosios sistemos, kai šios paslaugos buvo sutelktos vienose valstybės rankose. Privačiame sektoriuje orientuojamasi ne į kokybę, bet į kiekybę – kuo daugiau klientų, tuo daugiau pinigų“, – mano D. Simėnaitė.
Jos pirmasis darbdavys Vokietijoje buvo privati įmonė, teikusi socialines paslaugas į namus rusakalbiams Miunchene.
„Tebeturiu ukrainietiškų barščių receptą iš savo pirmos klientės Miunchene 2007 metais. Ir dabar barščius verdu tik pagal jos receptą“, – šypsosi Dominika.
Iš geros širdies nusižengdavo taisyklėms
Pašnekovė, dirbdama privačioje socialinėje įstaigoje, vienu metu yra turėjusi daugiausia aštuonis kasdien namuose lankomus klientus.
„Kad rasčiau laiko su savo globotiniais dar ir pašnekėti, reikėjo labai organizuotai dirbti, tinkamai sudėlioti prioritetus, kas tuo metu svarbiau – sutvarkyti dokumentus ar išvirti valgyti. Socialinis darbuotojas negali atvažiuoti pas klientą, sutvarkyti namus ir išlėkti, o dirbant privačiame sektoriuje nuolat spaudžia laikas. Senukams, kurie su ašaromis prašydavo dar pabūti, siūlydavau, žinoma, nusižengdama taisyklėms, keisti firmą į valstybinę. Kai kurie ir pereidavo. Bėda, kad rusakalbiams būdavo sudėtinga surasti jų kalbą mokantį darbuotoją valstybinėse socialinėse įstaigose“, – pasakoja Dominika.
Įsidarbinusi valstybinėje įstaigoje per savaitę ji lankydavo 18 globotinių.
„Laiką padalindavau taip, kad galėjau klientams ir valgyti pagaminti, ir juos išvesti pasivaikščioti“, – pasakoja buvusi panevėžietė.
Vokietijoje Dominika yra dirbusi ir „Carito“ organizacijoje kaip pavaduojanti socialinė darbuotoja.
„Kasdien važiuodavau vis pas kitus klientus – pavaduodavau susirgusias socialines darbuotojas. Šitas etapas buvo labai įdomus, nes nemėgstu rutinos, o ir laiko klientams likdavo. Aplankydavau maždaug tris per dieną“, – pasakoja D. Simėnaitė.
Krūviai beprotiški
Tačiau Dominika žino ir beprotiško krūvio pavyzdžių, kai privačios įstaigos socialinė darbuotoja per pamainą turėdavo suspėti aplankyti 18-iolika savimi pasirūpinti nebepajėgiančių senjorų bei neįgaliųjų.
„Esant tokiam krūviui po kurio laiko dingsta žmoniškumas, darbuotoja tik žiūri, kaip spėti atlikti savo pareigą. Man ir su aštuoniais klientais nebuvo paprasta. Tiems lankomiems senukams reikia dar ir dėmesio, kad nesijaustų vieniši“, – teigia D. Simėnaitė.
Ji neabejoja, kad tokia perspektyva lauktų ir Lietuvoje, jei socialinės į namus teikiamos paslaugos liktų privačiose rankose.
„Gal Lietuvoje ir nebus tokių nežmoniškų krūvių, bet tikrai bus nemaži. Jei valstybė ar savivaldybės neturės galios reguliuoti tarifų, verslas kels savo paslaugų įkainius, o darbuotojų atlyginimai nuo to vargu ar augs“, – mano Dominika.
Atlyginimai neadekvatūs
Tokias įžvalgas, anot pašnekovės, perša jos matoma situacija Vokietijoje.
Socialinių darbuotojų geidžiamiausias darbdavys – valstybinės įstaigos, mokančios didžiausius atlyginimus, tačiau tokių Vokietijoje mažai belikusių.
Pasak Dominikos, tokiose dirbanti socialinė darbuotoja, turinti slaugos patirties, gauna apie 4000 eurų, neatskaičius mokesčių, tai yra apie 2700 eurų į rankas.
Panašūs atlyginimai ir pusiau valstybiniame sektoriuje – tokiose organizacijose kaip „Caritas“, Raudonasis Kryžius ir pan.
„O privačios įstaigos socialinė darbuotoja gauna 2700 eurų popieriuje, į rankas – apie 1800 Eur. Privačiame sektoriuje atlyginimai maži, bet darbo krūviai didžiuliai. Darbuotojus ginančios profesinės sąjungos veikia pusiau privačiose organizacijose, taip pat valstybinėse, bet privačiose jų nėra“, – pasakoja D. Simėnaitė.
Suma ta pati, paslaugos kitos
Dominikos teigimu, skausminga tema ir privačių socialinių įstaigų paslaugų įkainiai.
Anot pašnekovės, Vokietijoje laikomasi principo savimi nebepajėgiantiems pasirūpinti klientams pirmiausia stengtis suteikti paslaugas namuose.
Miestelyje, kur įsikūrusi Dominika, tokias paslaugas teikia viena pusiau valstybinė ir keturios privačios įstaigos.
Pasak D. Simėnaitės, valstybė per mėnesį skiria 125 eurus už vieną namuose lankomą klientą.
„Pusiau valstybinė evangelinė socialinė stotis už 125 eurus pacientą aplanko 8 kartus per mėnesį, privati – 2 kartus. Jei klientui paslaugų reikia dažniau, skirtumą tenka pačiam sumokėti.
Bet negavus vietos valstybinėje ar visuomeninėje organizacijoje, belieka kreiptis į privačią ir leisti santaupas“, – paaiškina D. Simėnaitė.
Traukinys nesustabdomas
Anot Dominikos, dar labiau gąsdina slaugos namų paslaugų įkainiai.
Žmogui, gyvenančiam valstybiniuose globos namuose, prie to, ką skiria valstybė, iš savo kišenės lieka sumokėti apie 1500 eurų, pusiau privačiuose – 2000 Eur, o privačiuose – iki 4000 eurų per mėnesį.
„Iš socialinio sektoriaus privatininkų, žinoma, nebeįmanoma išstumti. Vokietijoje vyko labai sparti privačių socialinių įstaigų plėtra, veikia daug koncernų, ypač prancūziško kapitalo, be to, ir valstybė finansiškai nepajėgtų viena tiek aprėpti“, – sako pašnekovė.
Dominikos teigimu, Vokietijoje net 44 proc. mobiliųjų socialinių paslaugų į namus teikia privatus verslas, o jam priklausančių globos įstaigų dalis dar didesnė – apie 78 proc.
„Domėjausi, kad Nyderlanduose 60 proc. socialinių paslaugų atiduota verslui, Šveicarijoje – tik 30 proc., o Prancūzijoje – bene 90 proc.“, – palygino D. Simėnaitė.
Išlyga – nepalikti be kontrolės
D. Simėnaitė sako nesanti nusiteikusi prieš privataus kapitalo atėjimą į ypač jautrią socialinę sritį, tačiau įsitikinusi, kad tokias paslaugas patikėdama verslui valstybė ar savivaldybės turi įvesti ir tam tikrą jų kontrolės mechanizmą: kontroliuoti paslaugų įkainius, atlyginimų tarifus, pelną.
„Mano pamąstymas toks: neįsileiskime privataus kapitalo be kontrolės. Ar mes, kaip visuomenė, turime teisę slaugą, socialinę paramą atiduoti privačiam verslui? Ar galime senam žmogui, užauginusiam mūsų kartą, viską atstačiusiam po Antrojo pasaulinio karo, davusiam mums gyvenimą, dabar skirti tokią nuobaudą – atiduoti jį tiems, kas iš jo bejėgiškumo susikraus kapitalą? O gal verčiau visuomenė pasilieka sau priežiūrą tų, kurie mums sukūrė dabartį?“ – klausia D. Simėnaitė.
Privatininkų bijo
Vardo ir pavardės nenorėjusi viešinti panevėžietė senjorė, kone dešimtmetį gaunanti socialines paslaugas į namus, pasakoja, jog po žinios apie tokių paslaugų perdavimą į privačias rankas jai net sveikata sušlubavo.
„Aš likau viena – teko palaidoti ir sūnų, ir marčią. Socialinė darbuotoja man padėjo į paskutinė kelionę išlydėti sūnų, dabar ji prižiūri ne tik mane, bet ir sūnaus kapą. Vos šoko negavau, kai perskaičiau, kad senolių priežiūrą patikės privatininkams. Kodėl savo amžių turime baigti taip? Liūdna, kad mūsų valstybėje žmonės rūpi tik iki rinkimų, o paskui – tik piniginė“, – graudinosi panevėžietė.
Beldėsi ir į ministeriją, ir į prezidentūrą
Grupelė senjorų dėl pertvarkos Panevėžyje kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, tačiau sulaukė atsakymo, kad tai ne jų, o savivaldos sprendimas. Tad šią savaitę senukų skundas pasiekė ir prezidentūrą.
„Esame kaip šuva šulinyje – nei išlipti, nei išlakti. Šią savaitę kreipiamės į prezidentūrą, lauksime, ką atsakys, mat ministerija informavo, kad tai ne jų sprendimas. Gaila, kad teisinėje valstybėje likome beteisiai. Tikriausiai sendaikčiai daugiau vertės turi nei seneliai, kurie Lietuvai atidavė sveikatą“, – kalbėjo į „Sekundę“ paskambinusi senjorė.
Ji baiminasi, kad paslaugas perdavus į privačias rankas, nebepajėgs už jas susimokėti iš savo kuklios pensijos. Nors deklaruojama, kad paslaugų kainos turėtų likti tokios pat, ji neabejoja, kad verslininkai ras būdų, kaip daugiau uždirbti. Pašnekovės nuomone, ši pertvarka palies ne tik senolius, kuriems dažnai socialinės darbuotojos tapusios tarsi šeimos nariais, bet ir pačius darbuotojus.
„Buvo laikas, kai socialinės darbuotojos guodė mus, senelius, o dabar mes jas guodžiame. Kone kaskart ateina ašarodamos“, – pasakojo senjorė.
Kryptį nurodė iš aukščiau
Panevėžio savivaldybės Socialinių paslaugų poskyrio vedėja Rasa Urbonavičienė teigė, kad viešųjų paslaugų perdavimas socialiniam verslui numatytas šalies pažangos strategijoje „Lietuva 2030“.
Joje pažymima, kad Lietuvoje viešasis sektorius turėtų teikti tik tas viešąsias paslaugas, kurių negali teikti nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės ir verslo įmonės. Atsižvelgiant į tai, kad Panevėžyje pagalbos į namus paslaugas teikia 9 įstaigos, o Panevėžio socialinių paslaugų centrui kasmet pavedama teikti naujas paslaugas, jam siūloma pagalbos į namus paslaugų atsisakyti.
Panevėžio politikai jau pritarė šiai pertvarkai.
„Paslaugos į namus ir toliau bus teikiamos, tik jau kito paslaugų gavėjo“, – tvirtina R. Urbonavičienė.
Pasak vedėjos, daugelis senolių pageidauja, kad jais rūpintųsi tas pats socialinis darbuotojas, tad įstaigos, teikiančios paslaugas į namus, sutinka priimti socialinius darbuotojus kartu su jų prižiūrimais senukais.
„Įstaigų vadovai sutinka priimti norinčiuosius, bet dėl sąlygų turi derėtis patys darbuotojai. Be to, keičiasi Socialinių paslaugų įstatymas ir jei nenorima pereiti pas kitą darbdavį, galima pagalbos į namus paslaugas teikti pagal individualią veiklos pažymą“, – aiškino R. Urbonavičienė.
Palygino su elektros rinka
Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorė Lina Kazokienė neslėpė irgi sulaukusi pasipiktinusių senolių skambučių ir laiškų.
Direktorė tikina, kad realiai niekas nesikeičia – paslaugos ir toliau bus teikiamos, o jų kainos išliks tokios pat – jas nustato miesto Taryba.
„Juk ne taip seniai prasidėjo elektros rinkos liberalizavimas. Taip, pasikeitė tiekėjai, bet be elektros juk nelikome. Taip pat bus ir čia“, – palygino L. Kazokienė.
Pasak jos, senoliams nieko daryti nereikia, visa informacija juos pasieks per socialinius ar individualios priežiūros darbuotojus. Tereiks parašyti naują prašymą ir pasirinkti paslaugų tiekėją. Ar liks tas pats juos prižiūrintis darbuotojas, nežinia.
L. Kazokienės teigimu, darbuotojams buvo išdalyti įstaigų, į kurias jie gali pereiti dirbti, kontaktai. Iš viso įspėjimus apie atleidimą gavo per trys dešimtys darbuotojų. Kaip ir numato įstatymai, jie gaus išeitines kompensacijas bei kitas išmokas.
„Tokias paslaugas mūsų mieste teikia net aštuonios akredituotos įstaigos, daugelis jų jau turi sukaupusios nemažą patirtį, nėra naujokės šioje srityje. Darbuotojams buvo išdalyti tų organizacijų kontaktai, jeigu sugalvotų su visais savo klientais pereiti pas naują paslaugų teikėją“, – sakė L. Kazokienė.
