Tadas ir Nerijus ne tik grįžo darbuotis Lietuvoje, bet ir šią vasarą gimtuosiuose Vaškuose, parko teritorijoje, išvalė seniai uždumblėjusį dirbtinį tvenkinį, iškuopė per ilgus dešimtmečius jame susikaupusį šiukšlyną.
Vaškų seniūnas Kęstutis Jasėnas pasakojo, kiek žygių atlikta, kad gautų lėšų šiam senam buvusio dvaro prūdui išvalyti. Kol valdžios vyrai tiesiai šviesiai patarė ieškoti savų resursų bei rėmėjų. O tvenkinį iškuopti kainuotų gal net penkiolika tūkstančių eurų.
– Tačiau mūsų Tadas ir Nerijus sutiko tai padaryti iš esmės veltui. Tik už kurą Vaškų krašto žmonės surinko pinigų, – džiaugėsi seniūnas Kęstutis Jasėnas, kartu su bendruomene pasiūlęs Tadą Magelinską ir Nerijų Meiliūną „Deimančiukų“ nominacijai „Metų pasiaukojimas“.
– Esam tokioje nedėkingoje geografinėje padėtyje, kad savo krašte neturim jokio natūralaus vandens telkinio. O šis dirbtinis tvenkinys buvo nevalytas apie penkiasdešimt metų, nebent vos metrą kitą nuo kranto prabrauktas. Tad tvenkinio gilintojai ištraukė ne vien dumblo, bet ir gausybę įvairiausių šiukšlių. Taigi darbai užtruko apie porą savaičių. Tadas ir Nerijus dirbo veltui. Tik už kurą ir detales iš vaškiečių surinkom apie pusantro tūkstančio eurų, dar jaunimas prisidėjo keturiais šimtais eurų, – atskleidė Vaškų seniūnaitis Aleksas Rūta. – Jeigu už visą išvalymą būtų reikėję mokėti, gal ir penkiolikos tūkstančių nebūtų užtekę. Tiesa, rajono Savivaldybė sutiko apmokėti už devyniasdešimt kubų atvežto smėlio.
Seniūnaitis išsitarė, kad ateityje, tvarkant šį tvenkinį ir jame suformuotą salą, vaškiečiai turi ir daugiau planų. Jeigu viskas pavyks, ši vieta bus patogi, patraukli ir jauki poilsiauti bei pramogauti.
Tado ir Nerijaus tėvai Vaškuose gyvena, jie čia baigė mokyklą ir puikiai žino, jog šiame krašte nėra kur daugiau maudytis…
Tadą Magelinską sutikom dirbantį Tetirvinuose – ruošė vietą statyboms, o Nerijus Meiliūnas buvo kitur išvažiavęs.
Kaip kilo mintis pradėti būtent tokį verslą?
– Namuose pas mamą klojom trinkeles ir įsitikinom, kad nėra ko prisikviesti. Mėnesį reikia laukti eilėje. Taip ir sugalvojom patys įkurti kasimo, gilinimo darbus atliekančią mažąją bendriją, – paprastai paaiškino Tadas. – Dviese su Nerijumi ir dirbam, o bendrijos pavadinimas – mūsų pavardžių trumpinys.
Baigę Vaškų vidurinę mokyklą, Nerijus ir Tadas dirbo užsienyje, trejus metus tarptautiniais reisais važinėjo po Europą.
– Susitaupėm pinigų, pirkom technikos ir pradėjom darbuotis. Tiesa, pirmi metai buvo sunkesni, – Tadas pripažįsta, jog pradžioje reikėjo įsitvirtinti rinkoje, kad klientai juos žinotų. – Ir dabar neturim ypatingų pelnų, tiesiog esam sau susikūrę darbo vietas.
Paklaustas, kodėl apsisprendė grįžti į Lietuvą, Tadas išsitars, jog čia savas kraštas, draugai, bet tuoj pats šyptels:
– Tų draugų jau ir nėra, išsivažinėję…
O Tadas ir Nerijus kol kas savo verslu nenusivylę, netgi ketina plėstis:
– Turim užsakymų. Klientus stengiamės branginti ir per tris dienas, kartais – per savaitę, prisistatyti. Mums savaitgaliais darbymetis. Tuomet didelės įmonės ilsisi, o mes dirbam. Tačiau darbo dienos kiek laisvesnės.
Nerijus ir Tadas dažniausiai užsakymų gauna Panevėžio ir Šiaulių apskrityse, samdo privatūs klientai, ir ne po vieną sykį.
– Jie iš karto ir atsiskaito. Turim partnerių didelių įmonių, pavyzdžiui, iškasti tranšėjas ir duobes nuotekų įrenginiams. Bet čia jau daugiau popierizmo ir pinigų tenka laukti po kelis mėnesius, – pastebi Tadas.
Jis pasakoja, jog neretai ūkininkai prašo sutvarkyti laukus – rauti kelmus ir lyginti žemę.
„Magmeilita“, kurioje dirba Tadas ir Nerijus, užsiima tvenkinių kasimu, valymu, gilinimu, apleistų sklypų tvarkymu bei nusausinimu, reljefo formavimu, augalinio grunto sluoksnio nuėmimu, tranšėjų bei pamatų duobių kasimu ir daugeliu kitų panašių darbų.
Tadas prisiminė ir šiame darbe bene įdomiausią nutikimą:
– Tauragės buvusiame kariniame poligone teko kasti tranšėjas kabeliams tiesti. Radome ir mokomųjų minų, taigi darbai vyko su adrenalinu…