Nebėra kam kepti
Ne vieną dešimtį tūkstančių kalėdaičių iškepančios Dievo Apvaizdos seserų vienuolyno seserys džiaugiasi savo gaminiais, nes į juos įdeda daug meilės, kantrybės ir susikaupimo. Panevėžyje įsikūrusio vienuolyno seserys jau lapkričio pradžioje maišė tešlą ir vieną po kito kepė kalėdaičius.
Tiesa, anksčiau iki pirmojo advento sekmadienio seserys iškepdavo keliasdešimt tūkstančių kalėdaičių, šiemet yra kitaip. Nebėra kam kepti. Vienuolės pasirūpino tik savais, tais, kurie kasmet įpratę ateiti į vienuolyną ir būtent iš čia už auką įsigyti kalėdaičių.
„Šiemet pirmieji metai, kada plotkelių nebekepam pagal užsakymus ir jais nebeaprūpinam parapijų. Visų pirma – tai labai sunkus, varginantis ir ilgas procesas, antra – nebeturime tiek rankų“, – teigė Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos namų vyresnioji sesuo Jūratė Marcinkevičiūtė.
Anot jos, šiemet seserys iškepė apie du tūkstančius kalėdaičių. O tam, kad tiek pagamintų, prireikė trijų dienų.
„Kalėdaitis kepamas specialioje keptuvėje, kuri turi tam tikrus religinius paveiksliukus. Proceso sėkmė priklauso nuo to, ar idealiai užmaišyta tešla, ar nesustreikuos kepimo mašina. Viena vienuolė kepa, kita drėkina, dar kita pjausto ir pakuoja“, – vardijo J. Marcinkevičiūtė.
Vertina rankų darbą
Pasak vyresniosios sesers, vienuolės plotkeles kepti pradėjo dar lapkričio viduryje, kad žmonės suspėtų kalėdaičius išsiųsti artimiesiems į užsienį.
„Be to, yra žmonių, kurie iš senų laikų yra pratę kalėdaičius imti tik pas mus. Anksčiau iškepėm ir dėl jų, kad atėję turėtų ką išsinešti. Vieniems patinka, kad tai seserų rankų darbas, kitiems jokio skirtumo, ar tai lietuviška, ar tai lenkiška produkcija“, – kalbėjo J. Marcinkevičiūtė.
Ji pasakoja, kad dėl nedidelės kalėdaičių savikainos jie nėra įkainojami, todėl kiekvienas žmogus laisva valia gali pasirinkti, kokią sumą paaukoti.
„Niekada nebuvo ir dabar nėra nustatyta plotkelių kaina. Gyventojai paaukoja kas kiek gali, ir už tai esame labai dėkingos. Neseniai moteris už plotkeles paaukojo vaisių ir daržovių. Vertinam ir žmogaus rankomis žemėje užaugintas gėrybes“, – sakė J. Marcinkevičiūtė.
Kalėdaičius veža iš Lenkijos
Vyresnioji sesuo tvirtino, kad Lietuvoje kalėdaičių gaminimo tradicija dar gyva, juos gamina kiti vienuolynai. Tai, kad ant lietuvių stalo vis dažniau atsiduria kalėdaičiai iš Lenkijos, kurie Lietuvoje tik pašventinami, jokia čia naujiena. Ar kalėdaičius kepti, ar užsakyti iš Lenkijos, paprastai rūpinasi parapijos klebonas. Esą dažniausiai užsako per kuriją, o šios atstovai tikina, kad Lietuvoje nebėra kam kepti kalėdaičių. Dvasininkai juos tik šventina bei dalija už auką.
Ne pirmus metus iš Lenkijos kalėdaičius užsako ir pats Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys. Paklausus, kodėl, dvasininkas atsakė: „Nes šiuo metu Lietuvoje niekas jų negamina“.
Klebonas R. Zdanys teigė, kad šiemet, kaip ir pernai, parapijiečiams siūlomi specialiai supakuoti kalėdaičiai. „Užsakinėjome juos iš Lenkijos. Iš karto jau saugiai supakuotus, pagal visus sanitarinius reikalavimus, sandariose pakuotėse. Tokios priemonės būtinos dėl dabartinės pasaulinės situacijos“, – teigė dvasininkas.
Kalėdaičius Lenkijoje užsakinėja ir Švč. Trejybės rektorato dekanas Pavel Andžejevski. „Nežinau, kokia situacija Lietuvoje, gamina kas ar ne, bet aš užsakinėju iš Lenkijos ir jau seniai“, – trumpai komentavo P. Andžejevski.
Tradicijos baigėsi
Dvasininkas mielai sutiko papasakoti ir savo šių metų patirtį. Kalėdaičius kunigas kasmet imdavo iš Apvaizdos vienuolyno. Jis užsakydavo apie tris tūkstančius plotkelių, kurias mielai iškepdavo ir į dėžes supakuodavo vienuolyno seserys.
„Ši tradicija tęsėsi dešimt metų. Maždaug spalio viduryje gaudavome plotkelių dėžę, atsiskaitydavome ir tai nebūdavo jokia problema. Maniau, kad taip bus ir šiemet, tačiau spalio pradžioje sužinojau, kad seserys kalėdaičių nebekeps, nes nebeturi pajėgumų. Kalėdaičių man reikėjo lapkričio 1-ajai dienai, kad žmonės, atvykę lankyti artimųjų kapų, užeitų į baziliką ir galėtų jų įsigyti. Lygiai taip pat, kad turėtų laiko kalėdaičius išsiųsti savo giminaičiams į užsienį“, – pasakojo G. Jankūnas.
Ir kas gi buvo toliau?
„Tuo metu turėjau pasirinkimą kalėdaičius užsisakyti iš Lenkijos, tačiau užsakymai per kuriją, šiuo atveju per kunigą Romualdą Zdanį, jau buvo padaryti. Supratau, kad likau ant ledo ir esu priverstas laukti kažkieno malonės. Ieškojau įvairių būdų bent jau gruodžio mėnesiui kalėdaičių kažkaip atsigabenti pačiam, tačiau beieškodamas supratau, kad visgi norėčiau būtent lietuviškų ir gal kur nors jų dar yra.“
Kalėdaičius pagamino vilniečių pora
G. Jankūnas pasiskambino savo draugui klebonui Deimantui Braziuliui ir šis papasakojo, kad pats kalėdaičius ima iš vilniečių poros. Vyras su žmona plotkeles namuose kepa ištisus metus.
„Jie yra lietuviški, mažesnio dydžio, ne tokie prašmatnūs, gatavai supakuoti kaip Lenkijoje. Sakiau nesvarbu, kokio jie dydžio, svarbu, kad jie yra lietuviški. Gavau šeimos kontaktus, paskambinau. Tuo metu kepėjai buvo išvykę atostogauti į užsienį. Pasakiau, kokio kiekio man reikia, ir jie pažadėjo, kad grįžę pagamins. Taip ir buvo – iš Vilniaus parsivežiau lietuviškų kalėdaičių“, – džiaugėsi dvasininkas.
G. Jankūnas užsakė 2500 plotkelių ir nuo lapkričio 1-os dienos tikintieji jau naudojasi proga ir už auką perka plotkeles.
„Tikintieji pasiima tiek, kiek jiems reikia. Dauguma tikinčiųjų supranta, kad taip irgi prisideda prie bažnyčios išlaikymo. Tiesiog įsigyjant kalėdaičius yra proga prisidėti prie parapijos išlaikymo kaštų. Nėra nustatyta jokia suma ar kaina“, – tvirtino G. Jankūnas.
Svarbiausia – dalijimasis
Susėdus prie Kūčių vakarienės stalo laužyti kalėdaitį – kone kiekvienos šeimos tradicija. Tampa nebesvarbu – esi tikintis ar ne. Tad kunigas J. Jankūnas primena, kaip ir kodėl turime dalytis plotkele.
„Kalėdaitis yra neraugintos duonos versija. Tai kelionės duona. Kalėdaitis yra priminimas, kad esame kelionėje, kad esame visi bendrakeleiviai, ir kalėdaitis, kaip ta nerauginta duona, yra ne dalijamas, o juo dalijamasi su bendrakeleiviais. Todėl, jei prie Kūčių stalo sėdi šeši žmonės, tai ir nereikia šešių kalėdaičių, užtenka vieno, svarbiausia, kad būtų dalijamasi“, – sakė dvasininkas G. Jankūnas.