Ji prisipažįsta tarp nesibaigiančių darbų seniai pasvajodavusi: „Oi, kaip norėčiau turėti kur nors ant jūros kranto jaukią kavinukę.“ Aišku, viskas tokiu atodūsiu ir baigdavosi.
– Bet kai lėkimą sustabdė liga, turėjau pusę metų laiko rimtai permąstyti gyvenimą ir svajones, – Asta atvirauja, kaip kasdienybėje esame pamiršę, kad gyvenimas labai trapus…
Taip Asta su savo žmogumi Giedriumi, praėjusią vasarą šventę vestuves, toliau išrutuliojo bendrą šeimos „Sagą“.
Ne, ne, tai – ne sagų parduotuvė, nes yra duris pravėrusių ir tokių praeivių.
Saga – tai platus šeimos gyvenimo istorijos pasakojimas. O ši kavinukė Pasvalio mieste, pačioje Biržų gatvės pradžioje, įsikūrė Giedriaus tetos – šviesaus atminimo Elzės Simonaitytės-Meškauskienės namuose.
– Kadaise čia buvę žydų namai. Pagal jų tradiciją net durys buvusios iš kampo. Vis dėlto šiuose namuose jau gyva Simonaičių šeimos istorija, – Asta atskleidžia, kad ir jų įrengtoje „Sagoje“ senąją šių namų dvasią primena interjere įkomponuotos tetos Elzės knygos, nuotraukos, baldai.
Beje, šiame Elzės Meškauskienės name daug kas iš Astos ir Giedriaus draugų ar šiaip pažįstamų yra gyvenę, tą vietą troboje net praminė babučgaliu.
– Ir čia įrengtą kavinę taip ketinome pavadinti, – išduoda Asta. – Tačiau kažkaip nelipo vyninė-kavinė „Babučgalis“.
O „Saga“ prilipo. Juolab kad turi ne vieną prasmę. Galima iššifruoti SAG – Simonaičiai Asta ir Giedrius.
– Pagaliau keičiasi požiūris į šeimos verslą. Dabar šioje kavinėje gali laisvai dirbti aš, Giedrius ir mūsų vaikai, – Asta sako, kad samdoma tik viena darbuotoja Eglė Giniotytė.
– Mintyse reikia turėti, jog praktiškai esame tarsi pelno nesiekianti organizacija, savotiškas socialinis projektas, kuriuo skatiname ateiti žmones gyvai, o ne prie telefonų ir kompiuterių, bendrauti. Jeigu mūsų versle nėra minuso, jau ir gerai, – Giedrius pripažįsta, kad prie minuso nebuvimo labai prisideda nuosavos, o ne nuomojamos kavinės patalpos.
– Visada pasvarstydavau, ar sugebėčiau susikurti sau darbo vietą. Iš tiesų mes išgyventume, – mano Asta, kuri kaip režisierė dar turi teatro užsiėmimų ir Petro Vileišio gimnazijoje, ir Pasvalio kultūros centre.
Tačiau kartu su Giedriumi ir kūrybingais bičiuliais ji originaliai režisuoja bei improvizuoja „Sagos“ gyvenimą. Net jos atidarymas išpuolė per Vėlines.
– Grįš žmonės iš kapinių sužvarbę ir užsuks pas mus sušilti, – taip pirmąkart pakvietė „Sagos“ šeimininkai.
Stiklinis indas priplikomas žolelių arbatos, sumalama kava, atkemšamas vynas, pjaustomas namuose keptas pyragas ir kaime suslėgtas sūris…
Skamba rami muzika, o žmonės atsipalaidavę šnekučiuojasi. Tokia jauki ir romantiška namų aplinka.
– Kai aš buvau liūdna ir vieniša, labai norėjau kur nors nueiti. Bet mūsų mieste nebuvo tokios jaukios vietelės, – pasigedusi Asta.
– Rami ir stilinga vieta, gali pasijusti lyg Vilniaus senamiestyje, – šiandien „Sagą“ įvertina ne vienas lankytojas.
Žinoma, nusivils tie, kurie norės sukirsti kotletą, kepsnį ar porciją cepelinų.
– Ai, pas jus normaliai valgyti neduoda, – per pietus užėjęs vyras permeta „Sagos“ meniu.
Vis dėlto šalia desertų, užtepėlių, karštų sumuštinių, sūrių, alyvuogių ir kitokių užkandžių vyninė-kavinė „Saga“ kiek netikėtai gali pasiūlyti sūdytų lašinukų su naminiais raugintais agurkėliais.
– Vilniečiai juos raitė išsijuosę, – prisiminė „Sagos“ šeimininkai.
Šioje kavinukėje siūloma paskanauti ir įvairių kokteilių, ir išskirtinių ledų iš Biržų „Portfolio“. Tarkim, itališkas desertas, kai vanilės ledų rutuliukas panyra karštoje espreso kavoje…
– Draugai yra mūsų palaikytojai, Arvydas Gudas ir Erika Andriūnaitė idėjiniai „Sagos“ interjero kūrėjai, – Asta kavinę pavadina dar ir mažąja parodų sale. – Po keletą paveikslų vis pakeičiame, esame sutarę su vietiniais dailininkais dėl penkių parodų į priekį.
O kai kurie paveikslai „Sagoje“ prilimpa ir ilgiau gyvena, yra darbų, siūlomų įsigyti ir kavinės lankytojams.
Kartą ar du per mėnesį, paprastai penktadienio vakare, „Sagoje“ organizuojami susitikimai. Čia jau lankėsi aktorė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė, daugeliui gerai pažįstama kaip humoristė Stefutė, joniškėlietis Algis Lungis pristatė savo vynus, mūsų laikraščio redaktorius Viktoras Stanislovaitis kepė picas. Atvažiavo į „Sagą“ ir aktorė Nijolė Narmontaitė, ir išgarsėjęs buriuotojas bei vadybininkas Paulius Kovas.
„Sagoje“ viešėjusi režisierė Inesa Kurklietytė šmaikštavo, kad šioje kavinukėje taip jauku ir gera, jog čia prisėdusį žmogų tiesiog prisega. Todėl ir pavadinta „Saga“. Štai kiek prasmių suranda kūrybingi lankytojai!
Asta Simonaitė svajoja vyninėje-kavinėje ir apie literatūrinius vakarus, ir apie knygų, ypač vietinių literatų, pristatymus, poezijos skaitymus.
Tiesa, kai išsikalbam, ar neužklysta aludžių ieškotojų ir šiaip triukšmingų piliečių, Asta juokdamasi išduoda netikėtą ginklą:
– Tokiems užklydėliams įjungsiu klasikinę muziką ir pradėsiu deklamuoti eiles…
„Saga“, kaip pastebi jos šeimininkai, bene populiariausia penktadienio vakarais, kai žmonės mėgsta atsipalaiduoti po darbo savaitės.
Gaila, kad pasvaliečiai neturi tradicijos eiti į kavinukę sekmadienį. Pavyzdžiui, po Mišių dar ramiai pasimėgauti puodeliu kavos ar obelų žiedų bei kiaulpienių arbata. O gal dar ir gabalėliu naminio pyrago susigundyti…
Vis dėlto po renginių susibėga žmonės į „Sagą“ aptarti, pasidalinti įspūdžiu, užveda kalbą, žiūrėk, ir diskusija išsivysto. Ir pianinu kas nors užsimano paskambinti.
Gal rečiau į „Sagą“ užsuka jaunimas.
– Nemačiau ir vien vyrų kompanijos, – išsitaria Giedrius.
– Buvo vyrų politikų, net trijų partijų atstovai diskutavo, – šyptelėjusi prisiminė Asta.
O Giedrius nostalgiškai pasvajoja apie prie staliuko sėdintį lankytoją ir skaitantį laikraštį. Šalia garuoja šviežiai maltos kavos puodukas, skamba prancūziškos melodijos.
Beje, į „Sagą“ atkeliauja nepriekaištinga kasdien nedideliais kiekiais skrudinama kava iš „Huracan“.
– Jie mūsų kokybiškos kavos tiekėjai. Ir malūnėlį, ir virimo aparatą dovanojo. Ir iš Biržų „Portfolio“ ledai patys atvažiavo. Valerijos gaminti ožkos sūriai iš kaimo pristatomi, Rūtos Suokos ir Nidos – nuostabūs pyragai, Joniškėlio vynai ir Ustukių trapučiai. Labai skatiname tokią mainų programėlę, kad mūsų draugai irgi pinigus leistų čia. Kitaip neįmanoma išgyventi. Iš tiesų pas mus nėra gilesnės kavinių kultūros, tradicijos, – pastebi „Sagos“ šeimininkai.
Lankytojus reikia prisijaukinti.
Taip pat klaidinga manyti, jog čia išskirtinių miestiečių vieta. „Sagos“ šeimininkai laukia ir brangina kiekvieną lankytoją. Tokią mielą atsipalaidavimo pramogėlę galėtų sau pasidovanoti bent retkarčiais ir miestelio, ir kaimo žmogus. Pradžioje – tik pabandyti. O gal patiks…
Pasitaiko ir tokių „Sagos“ lankytojų, kurie užsukę apsidairo, nusifotografuoja išskirtinio interjero vyninėje-kavinėje ir išeina.
O viena nuolatinė klientė šioje kavinukėje turi pasidėjusi savo šlepetes. Jaučiasi kaip namuose.
„Saga“ atrodo jaukiai mažytė, tačiau joje gali sutilpti per trisdešimt žmonių. Vienu metu net buvo švenčiama pora gimtadienių.