Seniau, ypač provincijoje, buvo įprasta sakyti – geras vaistininkas – pusė gydytojo. Ir tame nėra jokio sarkazmo. Daugybę amžių aptiekorius buvo artimiausias (o dažnai ir vienintelis) žmogus, į kurį buvo kreipiamasi pagalbos sunegalavus. Ir tik nuo vaistininko kompetencijos bei noro padėti priklausė daugelio žmonių gyvenimai…
Per daugybę amžių farmacijos mokslas pasiekė neregėtų aukštumų. Šiandieninis vaistininkas savo profesinėje veikloje privalo nuolat derinti mokslo žinias, inovacijas, naujausias technologijas ir sukauptą patirtį. Visgi esminiai veiklos principai – pagarba, užuojauta pacientui, altruizmas ir noras padėti – išlieka nepakitę.
Tais principais vadovaujasi ir Gediminas Kaušinis – Panevėžyje gyvenantis 41 metų amžiaus Pumpėnų vaistinės vaistininkas, kuris šiemet buvo išrinktas vienu iš trijų geriausių savo srities specialistų Lietuvoje.
Vertino tarptautinė komisija
Šiemet rugsėjo 25-ąją minėdami Tarptautinę vaistininko dieną, Kaune leidžiamo žurnalo „Farmacija ir laikas“ redakcija bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultetas paskelbė pirmuosius Lietuvos vaistininkystės istorijoje „Lietuvos metų vaistininko“ rinkimus.
Pirmajame rinkimų etape vaistininkai iš savo kolegų siūlė kandidatus. Visi pirmajame atrankos etape pasiūlyti kandidatai dalyvavo antrajame. Vaistininkai balsavo dar kartą, nurodydami tris favoritus, kuriems skiria pirmąją, antrąją ir trečiąją vietas.
Į finalinį etapą buvo atrinktas 21 vaistininkas. Kandidatų laukė motyvacinis pokalbis su tarptautinės komisijos nariais – Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos universitetų farmacijos fakultetų bei Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie SAM atstovais.
Geriausi iš geriausių buvo renkami remiantis keturiais kriterijais: vaistininkas – kaip farmacinės paslaugos teikėjas, kaip mokytojas, kaip asmenybė ir kaip organizacijos dalis.
Gruodžio 14 dieną visi kandidatai buvo pakviesti į Kauno rotušėje vykusį šventinį renginį, kur buvo paskelbti geriausi šalies vaistininkai.
Čia ir paaiškėjo, kad sidabrinis Dailės akademijos profesoriaus heraldikos specialisto Rolando Rimkūno sukurtas ir juvelyro Audriaus Gudišausko nukaltas ženklelis bei diplomas atiteko Pumpėnuose veikiančios nepriklausomos vaistinės vaistininkui Gediminui Kaušiniui.
Svarbu ne finansinė nauda, o žmogaus sveikata
Į Pumpėnų vaistinę užsukome ketvirtadienį. Artėjo vidurdienis ir mažo miestelio vaistinės durys nespėjo varstytis.
Vietinė, o gal iš kurio aplinkinio kaimo užsukusi močiutė atsargiai pradaro rankinę, drebančia ranka ištraukia kompensuojamųjų vaistų knygelę ir tiesia augalotam, nuolat besišypsančiam vaistininkui. Šis per tą laiką spėja pasiteirauti, kaip jaučiasi pirkėja, ar padėjo aną kartą pasiūlyti vaistai. Jiems bekalbant, įbėga šalia esančio medicinos punkto gydytoja – nori pasitikslinti, ar kompensuojami tam tikri vaistai.
Barzdotam sodiečiui reikia tepalo kojoms. Vaistų yra, o štai pinigėlių per mažai – trūksta kelių centų. Vaistininkas draugiškai mosteli ranka – suprask, atneš vėliau.
Šiek tiek suglumstu. Pirkėjas nė iš tolo nepanašus į patikimą ir sąžiningą klientą, kuriuo būtų galima lengvai pasitikėti, tad vos jis išeina, neiškentęs imu klausinėti.
– Dažnai duodate „ant kryžiuko“?..
– Nedažnai, bet pasitaiko. O ką daryti, jei žmogus tą akimirką neturi pinigų. Pasitikiu. Dažniausiai grąžina. O jei ne? Nejau gaudysi dėl kelių centų – pridėsiu iš algos…
– Papasakokite apie savo kaip vaistininko kelią.
– Mama dirba sesute ligoninėje. Po pamokų eidavau pas ją padėti surūšiuoti vaistų. Jos pasakojimai apie ligoninės vaistinę, ten dirbančius žmones, apie tai, kaip jų pagaminti vaistai pagelbėjo sergantiems žmonėms man darė didelį įspūdį, todėl pasirinkau farmacijos studijas. Jas baigęs išbandžiau save įvairiose veiklose – dirbau didmeninėje vaistų platinimo įmonėje, keliose vaistų gamintojų atstovybėse, net buvau įmonės direktorius. 2007 metais nusprendžiau, jog noriu dirbti pagal specialybę ir išėjau į vaistinę. Dirbau Panevėžyje, vėliau mane prisikalbino viena Kupiškio vaistinė. Ten išdirbęs trejus metus, vėl grįžau į Panevėžį. O šiemet, tuoj po Žolinės, pradėjau dirbti Pumpėnuose. Tai buvo mano ir studijų draugės sumanymas – atidaryti mažame miestelyje vaistinę. Taip Pumpėnuose buvo atidarytas Teofilio Barauskio vaistinės filialas.
– Kuo skiriasi darbas didmiestyje ir mažame miestelyje?
– Skirtumas ženklus. Čia mažesnis žmonių srautas. Ir patys žmonės kitokie. Jie kantresni, labiau linkę bendrauti, dažniau šypsosi. Apskritai – turiu daugiau laiko tiesioginiam darbui. Tai svarbu, nes tada gali atidžiau pažiūrėti, kas žmogui tinka, o kas ne. Šalia, tame pačiame pastate, dirba gydytoja, su kuria galima kiekvienu atveju pasikonsultuoti. Čia aš galiu tiesiog dirbti savo darbą.
– Ar iš tiesų vaistininkas provincijoje – pusė daktaro?
– Laimei, šalia dirba gydytoja, pas kurią nesunkiai gali patekti visi norintys, tad man nereikia dirbti jos darbo. Tačiau tose vietose, kur vizito pas specialistą reikia laukti kelias dienas ar net savaites, vaistininkai jaučia tokį papildomą krūvį. Bet tai ne mūsų specializacija. Galiu diagnozuoti peršalimą, o visa kita – specialistų darbas.
– Bet dauguma tautiečių nėra tokie sąmoningi ir dažnai užsiima savigyda…
– Tai labai bloga praktika, su kuria, deja, tenka susidurti. Žmonės internete perskaito straipsnį arba dar dažniau vien komentarą, kad kažkas kažkam padėjo ir bando gydytis patys. Kaip galima pagal vieną simptomą patarti, kaip gydytis, jei tas simptomas būdingas dešimčiai ligų… Tada prasideda betikslis ir besaikis vaistų vartojimas, kuris organizmui neduoda nieko gero. Aš tik už tai, kad gydymą skirtų specialistas.
– Yra toks posakis „Tikslu, kaip vaistinėje“. Esate pedantiškas žmogus?
– Taip. Dėl to kenčia šeima ir aš pats. Kuo tai pasireiškia? Nusistovėjusia tvarka visame. Nuo rūbų sukabinimo spintoje iki valgymo. Žmona visuomet juokiasi, kad po mano valgymo lėkštės plauti nebereikia…
– O tai būtinas bruožas vaistininkui?
– Perdėtas pedantiškumas nėra būtinas, bet iš tiesų vaistininkas turi būti ir kruopštus, ir tikslus. Pirmiausia tai svarbu vaistų gamyboje. Bet ir parduodant vaistus gyvybiškai svarbu patikrinti dozę. Jei neatidžiai pažiūrėsi, jei nepersitikrinsi, pasekmės gali būti labai skaudžios.
– Vaistininku gali būti bet kas?
– Jei esi baigęs farmacijos fakultetą, tu, be abejo, gali būti vaistininku. Bet kad gerai dirbtum savo darbą, reikia truputį daugiau. Reikia ir su žmonėmis norėti bei mokėti bendrauti, ir rūpintis kito sveikata. Būtinas ir altruizmas, kad svarbiausia būtų ne finansinė nauda, o žmogaus sveikata. Tokių žmonių mano gyvenime buvo ne vienas. Pradedant universiteto dėstytojais, baigiant kolegomis, su kuriais tenka dirbti. Vienas tokių pavyzdžių – Panevėžyje dirbanti kurso draugė Loreta Mickevičienė.
– Iš gauto apdovanojimo bei aplinkinių atsiliepimų suprantu, jog ir pats esate vienas tokių, kuris negaili savęs. Tačiau kai visą dieną save dalini kitiems, kas vakare lieka šeimai?
– Pirmiausia vakare šeima gauna valandą tylos (juokiasi). Per dieną atsikalbu į valias. O namo grįžtu nebūtinai pavargęs, dažnai net priešingai – įkvėptas praėjusios dienos. Tokios akimirkos būna tada, kai ateina žmogus, kuriam reikalinga rimtesnė konsultacija. Tada imi raustis smegenų kertelėse, „stalčiukuose“. Surandu ten paslėptą informaciją, apibendrinu ir bandau padėti klientui.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Žmona Inesa – medicinos psichologė. Dirba Panevėžio rajono poliklinikoje ir Kupiškyje. Šiemet sulaukėme ir dabar džiaugiamės jau pusės metukų dukryte Mile. Laisvalaikiu labai patinka keliauti. Esame turistai iš prigimties. Mėgstame sėsti į automobilį ir važiuoti. Šiemet planus pakoregavo dukrytės gimimas, bet kitais metais tikimės grįžti prie įprasto kelionių ritmo.
– Žiūrint ir klausantis jūsų susidaro įspūdis, jog esate santūrumo ir ramybės įsikūnijimas. Ar įmanoma jus išvesti iš kantrybės?
– Įmanoma, bet reikia labai daug ir ilgai stengtis… (juokiasi). Mane iš pusiausvyros gali išvesti nebent su darbu susiję nepagrįsti kaltinimai.
– Populiarus reklamų siužetas – vaistus rekomenduojantis vaistininkas. O kaip būna gyvenime? Kuo gydotės, kai susergate?
– Viskas priklauso nuo ligos. Jei tik yra galimybė, renkuosi vaistažoles. Jos turi mažai pašalinių medžiagų ir yra artimesnės žmogaus organizmui. Tiesa, ir čia svarbu adekvati dozė. Ant vaistinėse parduodamų vaistažolių pakuotės nurodytos dozės yra skirtos ligos profilaktikai. Norint, kad vaistažolės gydytų, reikia jas vartoti kitokiais kiekiais. Juos jums visuomet pasakys vaistininkas.
– Koks jausmas būti vienu iš trijų geriausių Lietuvos vaistininkų?
– Geras. Vaistininkas – profesija, kuri man rūpi. Tad, kai matau, jog yra vertinama tai, ką darau, labai glosto širdį. Kartu tai ir įpareigojimas, kuris neleidžia trauktis atgal ir verčia toliau tobulėti – skaityti, analizuoti, domėtis. Nes jei tik sustoji, virsti nebe farmacininku, o tiesiog vaistų pardavėju. Labai nenorėčiau, kad taip atsitiktų, nes studijas pasirinkau norėdamas būti tuo, kuo esu dabar…
– Ko norėtumėte palinkėti savo klientams naujaisiais – 2019 metais?
– Pirmiausia, kaip vaistininkui ir pridera, – sveikatos. O toliau – džiaugsmo. Išmokti džiaugtis tuo, ką turime. O turime tikrai nemažai, tik prie to įprantame ir nepastebime. Apskritai – jei nustotume verkti ir pradėtume juoktis, būtų geriau ir dėl sveikatos, ir gyvenimas kitomis spalvomis nušvistų. Juokas tikriausiai geriausias vaistas nuo visų ligų. Reguliariai jį „vartoju“ pats ir rekomenduoju kitiems…
– Ačiū už pokalbį.