Bet dar visai neseniai buvo laikai, kai visa žiniasklaida plyšaute plyšavo raportuodama partijai ir vyriausybei apie nusausintus bei „atkovotus“ iš gamtos tūkstančius ir milijonus hektarų užmirkusių žemių, apie durpynais paverstas pelkes, apie kanalais tapusius upelius. Kova prieš gamtą ištisus dešimtmečius buvo totali ir visuotinė, tad šiandien mums belieka džiūgauti tik išlikusiais jos trupinėliais.
Vienas tokių – Raseinių ir Radviliškio rajonų sandūroje plytinti Praviršulio tyrelio pelkė. Tyreliais ar tyruliais šiame regione ir buvo vadinamos pelkės ar liūnai.
Praviršulis – paskutinė šiame Raseinių–Radviliškio–Kelmės rajonus apimančiame kalvų ir užpelkėjusių žemumų ruože išlikusi didesnė pelkė. Sulinkių, Tyrulių ar Tytuvėnų tyrelių vietoje šiandien turime nusausintus išeksploatuotus durpynus. Tad Praviršulio tyrelis, to paties pavadinimo ežeras ir juos supantys miškai šiandien slepia išlikusius senųjų Lietuvos girių ir pelkių perlus. O slėpti tikrai yra ką: šiose aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse yra tikras retųjų augalų lobynas – kelios dešimtys itin retų, nykstančių ir saugomų rūšių.
Neįžengiami miškai ir klampūs liūnai teikia saugius namus briedžiams, tauriesiems elniams, šernams, vilkams, lūšims. Šlapynėse gausu gervių, tetervinų, plėšriųjų nedarkių, švykšdų, gausu retųjų plėšriųjų paukščių. Pravirusio tyrelis – viena paskutinių vietų Lietuvoje, kur neseniai dar galima buvo pamatyti itin retą tundros paukštį – dirvinį sėjiką.
Tačiau labiausiai Praviršiąs garsus retaisiais augalais. Keičiantis aplinkai, klimatui, atviroms vietoms užželiant krūmynais ir miškų, daugeliui jų tarpti šioje pelkėje bei jos pakraščiuose sąlygos prastėja, tačiau dar ir šiandien Praviršiąs gali didžiuotis vienomis didžiausių šalyje itin retų gegužraibinių (ar kai dažnas mėgsta vadinti – orchidinių) augalų – raibosios, gelsvosios, siauralapės gegūnių – populiacijomis. Negalima pamiršti ir dar vienos unikalios mūsų krašto orchidėjos – musinio ofrio. Pirmą kartą Lietuvoje jis botaniko Vaclovo Stukonio aptiktas tik 1993 metais Kėdainių rajone. Praviršulis – antroji ir ko gero gausiausia šio augalo augavietė, kurią taip pat aptiko Vaclovas Stukonis, dar viena augavietė žinoma Akmenės rajone.
Ofrių genties augalų (visame pasaulyje yra apie 60 skirtingų rūšių) žiedai yra panašūs į tam tikros rūšies vabzdžius, netgi skleidžia tos rūšies patelėms būdingą kvapą. Patinėliai suviliojami tūpti ant tokio žiedo, čia prie jų kūnelio prilimpa žiedadulkės ir, skrisdami ant kito žiedo „apgaviko“ tuo būdu perneša žiedadulkes. Ofrių žiedeliai būna kuo įvairiausių formų ir margumo, dažniausiai prisitaikę vilioti kokią nors vieną vabzdžių rūšį. Pažiūrėję į žiedo nuotraukas sutiksite, jog jos primena vabzdį. Pasukite galvą, kokį vabzdį jums labiausiai primena musinio ofrio žiedelis?