Mao Caiyun, Duan Manxin, Wu Jingshan, Liu Zhongyang – šie kūrėjai atvyko iš kalvotų, žalių ir žydinčių Kinijos regionų. Savo šalyje jie daro tą patį, ką ir čia – dvare. Pardavinėja unikalius suvenyrus, iš vidaus tapo butelius ir vazas, piešia portretus, tapo ant ryžių popieriaus. Gavę pasiūlymą vykti į mažą šalį ir dar mažesnį rajoną, atvykeliai sakė, kad ilgai nemąstė, juk kas gali būti geriau – dirbti, o kartu ir pamatyti pasaulį.
Tiesa, juos suglumino tai, kad internete apie mūsų kraštą rado labai mažai informacijos, o norėjosi sužinoti kuo daugiau. Jiems svečiuojantis Vilniuje, kituose šalies miestuose, teko galimybė palyginti kainas – Pakruojyje šios žymiai mažesnės. „Jūs lyg pilyse gyvenate, pastatai labai gražūs, dideli, storomis sienomis“,- mintimis dalinasi svečiai, mat Kinijoje namai – žymiai kuklesni, daugiausia mediniai, o eiliniame vienos lietuvio šeimos name, matyt, tilptų mažiausiai 4 kiniečių šeimos.
Pakruojo parduotuvėse Mao, Duan, Wu ir Liu pasigedo maisto įvairovės, lygindami su Kinija, jie sako, kad pas mus brangios daržovės ir jiems tai keista, juk mūsų šalyje dauguma turi bent jau mažus daržus, kur šias augina patys. O tai visiškai neįprasta Kinijoje. Lietuvoje taip pat brangūs ryžiai – pagrindinis kiniečių maistas. O ką spėjo paragauti iš mūsų tradicinės virtuvės patiekalų? Juokdamiesi sakė, kad nepatiko taip lietuvių vertinama juoda duoda, užtat skanūs buvo šaltibarščiai, kuriuos jie, kaip įprasta užsieniečiams, vadina „rožine sriuba“. Taip pat jiems pasirodė skani ir pigi mėsa, daug „tikresnė“ nei Kinijoje.
Labiausiai svečius iš Kinijos Pakruojyje sužavėjo ramybė ir saugumo jausmas – pasak jų, čia puikus eismas, nes vairuotojai labai dėmesingi kiekvienam pėsčiajam ar dviratininkui, vakarais apšviestos gatvės, nėra šurmulio, daugybės žmonių, o svarbiausia – puikus ir tyras oras! Miestuose, kur gyvena jie, net žvaigždžių nepamatysi, nes viską gaubia miesto smogas, dėl taršos per naujuosius pas juos jau uždrausti ir fejerverkai. „Turite kuo džiaugtis, jūs tikrai gyvensite ilgiau“,- sako jie, įsivaizduodami, kokius įspūdžius iš Pakruojo jie išsivežtų vasarą, jei jau žiemą šis juos taip sužavėjo... Jie taip pat nepamiršo paminėti bažnyčių gausos – keliavę po Lietuvą jie nustebo, kad šių tiek daug.
Atšventę Pakruojyje Kalėdas, svečiai pasakojo, kad šios pas mus labai ramios, sutelktos į šeimą ir tai yra labai gražu, tačiau jiems neįprasta. Savo šalyje jie turi visą savaitę laisvą nuo kalėdų iki Naujųjų, kuomet lanko šeimas, draugus, visi keliauja į triukšmingus ir išpuoštus miestus. Tai susiję ir su Pakruojo dvare įžiebtomis instaliacijomis – žibintų šventės Kinijoje egzistuoja jau kelis tūkstančius metų. Pagal kinų pasakojimą, budistų vienuoliai šventyklose uždegdavo žibintus, sulaukę pirmojo mėnulio 15-os dienos. Šiuos taip pat pamėgo Kinijos valdovai ir imperatoriai, o šiais laikais festivalis siejamas su švente, kai siekiama parodyti, kad žmogus, turintis šviesą, gali įveikti žiemos tamsą.
Pagrindinis kūrėjų iš Kinijos darbo laikas buvo savaitgaliai. Žibintų festivalio dienomis į dvarą suplūsdavo iki 7 tūkstančių lankytojų ir toks skaičius – neįtikėtinas! Kinai mano, kad lietuviai festivaliu susižavėjo dėl to, kad šis jiems – egzotika, nematytas dalykas. Ne tik žibintų pažiūrėti, bet ir prisiliesti prie kinų meno autentikos norėjo lankytojaI – pirko iš Kinijos atvežtus suvenyrus, kuriuos vienoje iš dvaro erdvių pardavinėja Mao, norėjo unikalaus savo portreto, kurį greit ir labai tikroviškai galėjo nupiešti Wu, žavisėjosi plonyčiu teptuku butelio viduje išpaišytais piešiniais, kuriuos kantriai valandų valandas tobulino Liu ar stebėjosi ant ryžių popieriaus tapytais piešiniais. Festivalio metu buvo galima paragauti ir autentiško kinų maisto, kurį čia gamino taip pat iš Kinijos atvykę. Iš viso Pakruojyje laikinai gyveno 8 svečios šalies piliečiai. Didelė garbė jiems – Pakruojo dvare apsilankė ir juos visus šiltai pasveikino Kinijos Liaudies Respublikos ambasadorius Lietuvoje Shen Zhifei.
Kinijos amatininkai įsitikinę – ir kitais metais Pakruojyje turėtų vykti toks festivalis, nes sulaukta didžiulio dėmesio. Nors reikėjo laukti eilėse, turėjo kantrybės, stebėjosi instaliacijomis. „Jūsų žmonės – puikūs, šypsosi, gal nedrįsta užkalbinti, bet gerą dėmesį mes jaučiame“,- sakė redakcijoje apsilankę kūrėjai.
