Nors chorinio dainavimo mokytoja viena scenoje nedainavo kone dvidešimt metų, o nuo ketverių įvairiuose festivaliuose ir konkursuose laurus skinantis Rapolas kiek prisibijojo tokio išbandymo, pasiryžimas jau atnešė saldžių vaisių. Lapkričio 3-iąją mama ir sūnus rizikavo pasirinkdami mažai girdėtą dainą „Pinavija“, tačiau pavergė komisijos bei žiūrovų širdis ir pateko į kitą etapą.
„Nors iki projekto viskas atrodė paprasta, šiandien taip pasakyti jau nedrįsčiau. Dalyvaudami, ruošdamiesi pasirodymams abu pamatėme, kad net ir iš pažiūros lengvą dainą reikia „atidirbti“, skirti daug savęs ir jėgų. Renkamės nepelnytai pamirštas dainas, esame visuomet skirtingi, stengiamės nustebinti ir komisijos narių jau esame praminti labiausiai augančia projekto pora. Mums labai padėjo ir Radviliškio muzikos mokyklos kolegos bei mano chorinio dainavimo mokiniai, dalyvavę laidoje kaip palaikymo komanda“, – šypteli A. Meškauskienė, šiuo metu kartu su sūnumi besirengianti kitai laidai, tačiau atradusi laiko pokalbiui ir su „Radviliškio naujienomis“.
– Jūsų darbotvarkė tokia įtempta, kad sunku atrasti laiko pokalbiui. Toks gyvenimo tempas - įprastas?
– Mano specialybė neturi valandų. Dirbu daug, bet tai man teikia malonumą. Sūnui įprasta, kad nuo mažens reikia laiko nešvaistyti, o bet kurį sunkų darbą paversti malonumu, hobiu. Projektas mums atima laiko, bet duoda labai daug. Man – pajusti, ką reiškia darbas scenoje, kaip keičiasi muzikos skoniai, pamatyti visą televizijos virtuvę. Rapolui – savęs ieškojimas.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
– Aš visada žinojau, kad noriu būti muzikos mokytoja. Turėjau gerą pavyzdį savo mokykloje, kurią baigiau Raseiniuose. Muzikos mokytoja Daiva Rapolienė įskiepijo meilę muzikai ir sūnaus vardas neatsitiktinis - Rapolas. Niekada neteko dirbti kito darbo, kuris nėra susijęs su muzika. Nesvarbu, ar tai vaikai, ar paaugliai, ar suaugę žmonės. Mano gyvenimo tikslas – sužadinti žmonėse meilę dainai.
– Rapolas jau ne vienerius metus džiugina įvairių švenčių dalyvius savo kerinčiu balsu. Tai genai ar juodas įdirbis? Kas pastūmėjo sūnų į muzikos kelią?
– Rapolas buvo nuo mažens gabus vaikas. Jau ketverių metukų dainavo konkursuose, festivaliuose. Dabar jis turi savo skonį, savo požiūrį į muziką. Moka groti ne vienu muzikos instrumentu, mokėsi Radviliškio muzikos mokykloje. Grojo smuiku. Ir esame labai dėkingi smuiko mokytojai Jūratei Stakvilevičienei už smuiko garso pažinimą. Šiuo metu jo mylimiausias muzikos instrumentas – gitara, kaip ir daugelio paauglių.
– Kaip ir kam kilo mintis dalyvauti projekte „Du balsai – viena širdis“? Kodėl panorote išbandyti jėgas?
– Projekte „Du balsai – viena širdis“ dalyvauti norėjau aš. Pagalvojau, kad nieko neprarasiu. Jau ir amžius...
– Kokios emocijos užplūdo per pirmąjį filmavimą? Ko labiausiai bijojote?
– Pirmoje laidoje dainavome mūsų šeimoje dažnai dainuojamą dainą ,,Rytą vakarą“. Kadangi dalyvauti nusprendėme ne todėl, kad laimėtume, pirmoji laida mums buvo didelis džiaugsmas. Prisipažinsiu, labai jaudinausi dėl to, kaip atrodysiu, kaip skambėsime, jaudinausi dėl Rapolo. Kai dainuoji su šeimos nariu, apima begalinis jaudulys. Jau dvidešimt metų nedainavau scenoje viena. Vis mokiau kitus ir tarsi viską stebėdavau iš šalies. Tačiau kai reikėjo pačiai dainuoti, nebuvo drąsu, o be galo jautru. Manau, kad įgyta patirtis pravers mokant vaikus, dabar jiems turėsiu kitokių patarimų.
– Kaip jūsų pasirodymus vertina artimieji, kaimynai, kolegos? Sulaukiate sveikinimo žinučių, palaikymo? Kaip su dėmesiu susitvarko Rapolas? Gal jau turi kokių gerbėjų ratą, atakuojančių socialiniuose tinkluose?
– Artimieji labai palaiko ir mumis džiaugiasi. Su dėmesiu susitvarkome, nes niekas nepasikeitė. Gyvename kaip visada. Rapolas su dėmesiu taip pat neturi bėdų (juokiasi). Jam tai - įprasta veikla. Žinoma, „Facebook“ ir „Instagram“ pasipildė naujomis pažintimis, bet tai labai nuoširdus ir sveikas dėmesys.
– Kokį įspūdį paliko komisija?
– Komisija – nuoširdi ir teisinga. Visos dainos studijoje skamba akustiškiau, natūraliau negu televizijos žiūrovams, todėl jų komentarai ir sprendimai yra teisingi. Radome daug naujų draugų, o aš – kolegų. Tai – ir grimerės, stilistės, ir laidos dalyviai. Visi labai draugiški ir vieni kitus palaikome. Čia visi yra muzikalūs ir unikalūs. Visiems patarčiau dalyvauti tokiuose projektuose kaip šis. Tikrai gauni nemokamų vertingų seminarų.
– Ką reiškia dainuoti kartu su sūnumi? Ar nepasitaiko pykčių per repeticijas?
– Rapolas – paauglys. Būna visko, bet mes sutariame. Abu esame panašūs ne tik išvaizda, bet ir charakteriais. Repetuodami mokomės labiau vienas kitą išklausyti, diskutuoti. Aš nesu tokia griežta ir kategoriška, kokia buvau iki šiol. Rapolas – labai atsakingas. Jam svarbu repeticijose „atidirbti“, o aš ne visuomet turiu tam laiko.
– Ar jūsų namuose dažnai skamba muzika?
– Aš namuose mėgstu tylą, o Rapolo kambarys nuolat skamba: gitara, „Queen“ muzika dabar – nuolatinės palydovės. Džiaugiuosi, kad jam patinka muzika, kurios tikrai neliepiu išjungti (juokiasi).
– Kokie didžiausi jūsų gyvenimo siekiai ir norai ir kokį gyvenimo kelią ketina rinktis Rapolas?
– Mano siekis – turėti daug mokinių, juos mokyti to, ką moku ir kuo tikiu. Rapolas šiuo metu svajoja tapti žurnalistu, bet norėtų ir dainuoti. Tačiau tai būtų tik hobis.
– Ko palinkėtumėte sau ir kitiems projekto dalyviams?
– Visiems linkiu nebijoti daryti to, ką trokšti daryti, ir visai nesvarbu, kuo tai baigtųsi. Visada kažko pasimokai, kažką atrandi. O dalyviams linkiu gero laiko ir kad toliau bendrautume, o gal ir kartu suorganizuotume kokį koncertą. Šiame projekte pajutome, kad mus myli žiūrovai, jie pajuto mūsų žinutę, tad tiesiog mėgaukimės akimirkomis.