Kaip pasakoja Kornelija, visą gyvenimą ji norėjo dirbti Vilniuje, čia baigė ir komunikacijos mokslus, tačiau ilgalaikio darbo susirasti taip ir nepavyko. Vasaromis ji laiką leisdavo pas tėvus Tauragėje, o rudenį vėl lėkdavo į sostinę ir nagais ir dantimis bandė įsitvirtinti šiame mieste.
Vis dėlto, užgriuvus eilei liūdnų įvykių – močiutės mirtis, skyrybos su ilgamečiu vaikinu, darbo praradimas Vilniuje – paskatino merginą ryžtingam žingsniui: susikrovė lagaminus ir išvyko į Tailandą.
„Visi gąsdina aplink dėl koronaviruso – gal nevažiuok? (Tai buvo 2020-ųjų pati pradžia, - red. past.) O aš – lemta tai lemta, ką dar tas gyvenimas man driokstels? Man dzin, varau. Bus tai bus“, – prisimena pašnekovė.
Tai nebuvo pirma tokia tolima kelionė – seniau Kornelija buvo dirbusi Aliaskoje. O šį kartą ji nutarė savanoriauti projekte „Mindfulness“: čia nuo ryto vykdavo meditacija ir jogos užsiėmimai, o po pietų visi kibdavo į darbus – kas ruošdavo maistą, kas šluodavo grindis, o kas gamino plytas naujai Poo šventyklai.
„Tailande buvau vieną mėnesį. Tada su Elena iš tos pačios savanorių stovyklos patraukėm į Laosą“, – pasakoja mergina.
Pasiliko ilgiau, nei tikėjosi
Laose Kornelija pasakoja patyrusi daugybę nuotykių, kurie prasidėjo dar kertant sieną. Keliautojos pamiršo gauti pase reikalingą antspaudą, teko grįžti atgal į Tailandą. Susikalbėti pasienyje buvo sudėtinga, nes angliškai niekas nekalbėjo. Valiutos, kaip prisimena, dabar jau juokdamasi, pašnekovė, išsikeitusios nebuvo, tad buvo bėdų ir kai tranzuodamos norėjo pasiekti reikiamą miestą.
„Su Elena Laose prakeliavom autobusais mėnesį laiko, tada prasidėjo lockdownas. Pradėjo atšaukinėti skrydžius, uždarinėti sienas. Elena supanikavo ir išskrido, o aš namo dar nenorėjau skristi. Planavau likti mėnesiui, bet vėliau planai pasikeitė“, – prisiminimais dalijasi mergina.
Laose ji susipažino su pusiau kanadiečiu, pusiau filipiniečiu Keithu, su kuriuo motociklais leidosi į šalies pietus. Vėliau į kompaniją prisijungė viena prancūzė iš tos pačios stovyklos Tailande, ir vienas vaikinas iš Belgijos. Iš viso kelyje su motociklais Kornelija praleido apie 8 mėnesius.
Grįžimas namo – irgi su nuotykiais
10 mėnesių praleidusi Azijoje, Kornelija pasakoja, kad namo grįžti nusprendė, nes taip pasakė mama. Ji teigia nerimavusi dėl grįžimo – bijojo, kad gimtojo miesto vietos primins buvusį vaikiną, be to, Lietuvoje tuo metu buvo ruduo, kuris pašnekovę dažnai slegia.
Vis dėlto pačią jau šiek tiek irgi graužė tai, kad anksčiau ar vėliau teks grįžti į realybę, todėl galiausiai nusprendė, kad laikas judėti į gimtinę.
Dėl pandemijos susiorganizuoti skrydį paprasta nebuvo. Laoso ministerija organizavo specialius repatriacinius skrydžius, dėl to Kornelija ėmė ieškoti būtent tokio. Iš pradžių jai teko išgirsti, kad lėktuvo bilietas kainuos 3000 eurų.
„Galvoju, tikrai neskrisiu, aš tame Laose už tiek galėčiau dar du metus gyventi, – juokėsi pašnekovė. – Tuomet parašiau tokiam australui, gyvenančiam Laose, sostinėj. Jis buvo labai aktyvus feisbuko grupėje, kur buvo kalbama apie skrydžius. Jis turėjo daug konkrečios informacijos, atrodė patikimas žmogus, nupasakojau jam savo situaciją, pasakiau, už kokią kainą mane siūlo parskraidinti namo, jis sako, ok, pasidomėsiu.“
Ir čia prasideda istorija, kuri ciniškesniam žmogui gali pasirodyti kaip visiška afera.
„Kitą dieną jis man skambina, sako, yra skrydis už 1500 eurų, bet turi pasakyti dabar, imi ar ne. Aš galvoju, taip, pusė kainos, imu. Jis sako, gerai, bet reikia sumokėti grynais pinigais ir atvykti į ofisą sostinėje. Aš tuo metu buvau mieste, kuris yra gal 10 val. kelio nuo sostinės. Pasakiau, kad šiandien niekaip, nebent rytoj. Sako, ne, ryt jau bus per vėlu. Galvoju, na tai ką dabar man daryti? Jis sako – tai aš už tave sumokėsiu. Sakau, juk mes net nepažįstami, kaip tu manim pasitik? Jis sako, ką darysi, reikia pasitikėti žmonėm. Jis sumokėjo už mane 1500 eurų grynais ir aš jam juos pervedžiau į jo sąskaitą“, – pasakoja Kornelija.
Kai dabar kam nors papasakoja šią istoriją, pašnekovė sako dažnai sulaukianti nuostabos, kad patikėjo nepažįstamu žmogumi ir pervedė jam tokią sumą pinigų. Juk gal jis visai nenupirko to bilieto?
„Aš sakau, o kaip jis manim pasitikėjo – gal net nebūčiau pervedusi jam tų pinigų atgal“, – juokiasi mergina.
Viskas galiausiai baigėsi laimingai, prieš skrydį ji teigia su padėjusiu žmogumi susitikusi ir jam padėkojusi už pagalbą.
Vis dėlto, oro uoste ji sužinojo, kad galutinis „Air Baltic“ jungiamasis skrydis atšauktas, todėl jos negali priimti į repatriacinį skrydį, neturint užtikrinimo, kad ji neužstrigs kitoje šalyje ir grįš į savo galutinį kelionės tašką. Tačiau po dar poros parų, praleistų oro uoste, galiausiai Kornelija atsidūrė namuose, Tauragėje.
Įsikūrė karavane, o į didmiestį nebetraukia
Paklausta, kur įsikūrė ir kaip gyvena dabar, pašnekovė nustebina:
„Gyvenu miške, Tauragėj, karavane. Kai grįžau, nenorėjau gyventi pas tėvų, nebenorėjau grįžti ir į Vilnių. Tėvai turi sklypą prie miško ir karavaną ten, todėl nusprendžiau kuriam laikui apsistoti ten. Bet taip patiko, kad noriu pasilikti čia ilgiau gyventi“, – sako Kornelija.
Dabar ji dirba komunikacijoje, turi kelis projektus, o vasarą jau ketvirtą kartą organizuos gamtos pažinimo stovyklą vaikams.
„Tai jau penkti metai, tik štai, pernai stovyklos neorganizavau, nes buvau Laose. Vaikai čia atvažiuoja net iš užsienio, bet priimam tik 20 vaikų, nes orientuojamės į kokybę, ne kiekybę. Stovykla vyksta Taurų nuotykių parke, tai vyksta ir laipiojimai medžiuose, einam su vaikais į mišką, einam aplankyti į Ceikiškių kaimą danielių ir ponių, miške atpažįstam gyvūnų pėdsakus ir t.t.“, – apie savo veiklas pasakoja mergina.
Ji tikina, kad kelionė po Laosą jai padėjo atrasti save ir dabar ji labai laiminga gyvendama būtent Tauragėje.
„Gyvenimo ironija – kai draugavau su Vilium (buvęs vaikinas, – red. past.), jis labai myli Tauragę ir norėjo čia gyventi, o aš visada veržiausi į Vilnių, norėjau dirbti didelėj reklamos agentūroj, maniau, būsiu patenkinta, kai dirbsiu su dideliais prekės ženklais. Po tos kelionės man taip viskas apsivertė“, – pasakoja ji.
Dabar Kornelija mėgaujasi mažo miesto gyvenimu ir teigia, kad čia jai labiausiai patinka tai, jog čia visada jautiesi namuose, pažįsti ir gali pasitikėti žmonėmis, žinai, ko gali paprašyti pagalbos, kai prireikia.
„Tauragė labai juda į priekį, tiek ekonomika, infrastruktūra, taip pat miestas siekia tapti žalias. Daug jaunų šeimų grįžta ir iš užsienio, ir iš didžiųjų miestų, nes turim daug gamtos, miškų aplink. Tiesiog čia jauku. Tikrai rekomenduočiau grįžti čia gyventi“, – pokalbį baigia Kornelija.