Prieškario Tauragės apskrityje, šalia buvusio vieškelio Skaudvilė-Upyna, stūkso Juškaičių piliakalnis. Ant jo plokštumos žaliavo naujakurio bulvės, o kalnelio šonai slinko ariant vagas.
Daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų kalbinti senoliai prisiminė iš savo senelių girdėtus pasakojimus apie kalvos praeitį. Porino, kad Juškaičių piliakalnio vietoje buvo žemaičių kunigaikščio Juškos pilis. Kalnas buvo supiltas per tris dienas ir naktis. O jo papėdėje buvo užkasta dešimt kryžiuočių belaisvių su savo žirgais ir ginklais.
Senovės lietuvių vyriausias žynys buvo išpranašavęs, kad pilis ant kalnelio išliks ilgai. Tačiau jeigu gražiausia žemaičių mergina pabučiuos kryžiuočių riterį, viskas sugrius per vieną naktį. Pati mieliausia laikyta žemaičio Juškos duktė, o jos sužadėtinis kalėjo kryžiuočių kalėjimo belangėje.
Vieną kartą merginai beklaidžiojant pušynuose, ji sutiko karį, tvirtinusį, kad pabėgo iš vokiečių nelaisvės. Prašė parodyti, kaip patekti į Juškos pilies vidų. Žadėjo pasakyti, kaip išvaduoti jos mylimąjį. Reikalavo slapta pravesti per pilies sargybą. Naivi mergina klastos neįtarė.
Vakare įsivedė pakeleivį ir paslėpė savo menėje. Išklausiusi šnipo melagingų žinių, ji apsidžiaugė ir netikėtai pabučiavo atvykėlį. Išvedė slaptu požemiu atgal į mišką.
Tačiau vidurnaktį pilyje jau šeimininkavo kryžiuočiai, įsmukę mažai kam žinomu slaptu tuneliu. Išžudė visus dvariškius ir kariuomenės įgulą, sugriovė ir sudegino visą žemaičio pilį. Tačiau didžiausių turtų rasti nepavyko.
Sučiupo gražiąją valdovo dukrą, o ji pasisiūlė parodyti tėvo turtus ir slėptuvę. Nuvedė dar sykį į požemius. Bet tai buvo tik jai vienai žinomi spąstai. Rūsio angą staiga užgriuvo didžiuliai akmenys, ir priešai kartu su mergina buvo palaidoti pilyje amžiams.
Prieškariu atokiau nuo Juškaičių piliakalnio buvo dar du nedideli kalneliai. Pasakojama, kad ten buvo garsusis požeminis išėjimas iš pilies. Dar anksčiau šmėžavo gilios angos, iš kurių naktimis liepsnodavo aukuro ugnis. Motinos savo vaikus gąsdindavo Juškaičių vaiduokliais ir dvasiomis. Nepaklusniems mažiesiems buvo porinama, kad ten guli sidabro ir aukso skrynios, tačiau neatsiranda drąsuolių, kurie tai patikrintų. Manoma, kad legendomis apipintų istorijų pradžia siekė prancūzmetį ir Napoleono nesėkmingus bandymus užkariauti Rusiją.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą piliakalnyje archeologinius kasinėjimus vykdė profesorius Kšivickis. Buvo rasta nemažai auksinių monetų, ginklų dalių, tačiau viską okupacijos audrose išvežė į Rusiją. O prieškario lietuvio žagrė išversdavo tik plytų, kalkėtų akmenų ir molinių indų šukių.
Nepriklausomoje Lietuvoje miškai aplink Gaurę link Tauragės buvo įvardinami lietuviškomis džiunglėmis. Šmėžuodavo senojo lietuvių dievo Girinio pėdsakai. Dešimtimis kilometrų tęsdavosi lietuviškos taigos plotai.
Atskirti nuo pasaulio, aplink miškus buvo įsikūrę mažieji kaimeliai: Eičiai, Sakalinė. Atsibastęs į juos atvykėlis jausdavo, tarsi atsidūręs pasakoje. Tuoj iškildavo iš Maironio eilių barzdočiai lietuviai, meškos, vilkai ir šernai, kurių čia buvo pilna.
Vienišų kaimų gyventojai pasakojo, kad į šias vietas atvyko prisiklausę senosios valdžios pažadų. Buvo tvirtinama, jog žemė bus veltui, miškuose mėsa auga, o iš medžių teka saldus vynas. Apsidžiaugė žmonės, bet nei mėsos, nei vyno nerado. Tik paskui suprato, kad mėsa – tai grybai, o vynas – tai iš beržų ir klevų tekanti sula.
Vienišas senelis porino, kad švenčiausiojo ciesoriaus Mikalojaus viešpatavimo metu visi miškai atiteko jo šviesybei kunigaikščiui Vasilčikovui. Prieškario Tauragės apylinkėse buvusios sodybos buvo gražios, o puošnios tvoros suteikdavo nepaprastą įspūdį. Kadangi buvo gyvenama šalia miško, dėl medienos trūkumo niekas nesiskųsdavo. Niekas nelaikė nuodėme, jei žmogelis nusikirsdavo vieną kitą medelį.
Miškas kaimelių žmonėms čia buvo maitintojas. Žiemą rąstus, malkas veždavo į turgų. O vasarą moterys su grybais, uogomis nukakdavo net iki Tilžės. Aplinkiniai gyventojai su šypsena veide pasakojo, kad dirba kaip kupranugariai. Tačiau tokių rąstų niekur daugiau nerasdavo. Žiemą atvažiuodavo medienos įsigyti net iš Šakių.
Gyventojai buvo ramūs, visi vienas kitą pažinojo. Tamsiais žiemos vakarais susirinkdavo į vieną gryčią, sekdavo pasakas ir žaisdavo kortomis. Jaunimas kiekvieną vakarą rinkdavosi vis kituose kaimynų namuose. Jausdavosi tarsi giminės, o į svetimus, dirbančius žemę laukuose, šnairuodavo, nepasitikėdavo.
Buvo juokaujama, kad civilizacijos pažanga pastaruoju metu pasiekdavo ir lietuviškų džiunglių gyventojus. Prieškario Lietuvoje vyrai išeidavo tarnauti į kariuomenę. O grįžę į gimtuosius namus imdavosi reformų. Kas anksčiau buvo neįmanoma, tarpukariu tapo norma. Laikraščius gaudavo visi. Ne vienoje senojo dievo Girinio tėvonijoje per aukštas pušis kyšodavo radijo aparato antena. Kaimuose atsirado mokykla, telefonas. Vasaromis užklysdavo vienas kitas turistas. Civilizacijos paliestos, iš lėto nyko lietuviškosios džiunglės.
„Buvo rusai, vokiečiai ir prapuolė kaip žydo bitės, – porino kaimelio ilgaamžis, – tačiau mes, čia esantys lietuviai, kaip buvom, taip ir liksim“. Jaunoji karta keitė senąją, o Tauragės rajono pamiškės kaimeliai ir toliau alsavo gyvybe.