Aktyvi 80-metė rietaviškė stebina savo veiklumu: pa­sas ir skai­čiai ja­me nie­ko ne­sa­ko

Va­sa­rio 4-ąją gra­žaus 80-ojo ju­bi­lie­jaus su­lau­kė Rie­ta­vo tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (TAU) di­rek­to­rė Al­vy­ra An­dri­jaus­kie­nė. Ak­ty­vi, veik­li sen­jo­rė yra ku­pi­na gy­ve­ni­mo džiaugs­mo, ener­gi­jos ir ge­ros nuo­tai­kos. Anot jos, rei­kia ne­sto­ko­ti op­ti­miz­mo ir tie­siog gy­ven­ti.

Nuo ban­dy­mo sto­ti į me­di­ci­ną iki dar­bo Rie­ta­vo tech­ni­ku­me

A. An­dri­jaus­kie­nė sa­ve jau va­di­na rie­ta­viš­ke, nors jos tė­viš­kė – Skuo­do ra­jo­ne, Že­my­tės kai­me. Bai­gė Len­ki­mų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ki­lu­si iš ga­na gau­sios – 5 vai­kų – šei­mos. Bu­vo jau­niau­sia, vie­nin­te­lė „iš­ėjo“ moks­lus. Jos at­min­ty­je – ka­ras, po­ka­ris, trė­mi­mai, yra te­kę su šei­ma ir slėp­tis. Kaip pa­ti sa­ko, vai­kys­tė leng­va ne­bu­vo. „Mo­kiau­si ge­rai, tik ru­sų kal­ba sil­pniau se­kė­si. Nuo 9-os kla­sės pra­dė­jau dar ir dirb­ti. Jau­ni žmo­nės da­bar to ne­įsi­vaiz­duo­ja.

Kai bai­giau 9-ias kla­ses, at­ėjo kol­cho­zo pir­mi­nin­kas, jam rei­kė­jo žmo­gaus skai­tyk­lo­je. Tas dar­bas man bu­vo kaip vi­suo­me­ni­nio dar­bo mo­kyk­la – tu­rė­jo­me šo­kių ra­te­lį, cho­rą, ap­va­žiuo­da­vau dvi­ra­čiu vi­są kai­mą ieš­ko­da­ma dai­ni­nin­kų, šo­kė­jų. Ras­da­vo­me mo­ky­to­ją ir mo­ky­da­vo­mės. 11-oje kla­sė­je šio dar­bo at­si­sa­kiau dėl abi­tū­ros eg­za­mi­nų. Dir­bau ne vel­tui, gau­da­vau ir at­ly­gi­ni­mą, ta­da tai bu­vo di­de­li pi­ni­gai.

Tais lai­kais apie daug ką pa­sva­jo­da­vau, vie­na iš sva­jo­nių – me­di­ci­nos stu­di­jos“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė. Mo­te­ris mi­nė­jo, kad bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, siun­tė do­ku­men­tus į Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, ta­čiau dėl klai­din­gai įra­šy­tos pa­var­dės do­ku­men­tuo­se ir pa­se, jie ne­bu­vo pri­im­ti, o pa­si­da­ry­ti nau­ją pa­są ne­be­už­te­ko lai­ko. Taip li­ki­mas nu­ne­šė to­lyn nuo me­di­ci­nos ir nu­krei­pė į ag­ro­no­mi­jos sri­tį. Anot A. An­dri­jaus­kie­nės, ma­tyt, li­ki­mas lė­mė dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą. Ga­vu­si pa­sky­ri­mą į Kė­dai­niuo­se esan­čią Jos­vai­nių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą dirb­ti di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja prak­ti­niam mo­ky­mui, ji šio pa­siū­ly­mo at­si­sa­kė. „Man la­bai ne­pa­ti­ko min­tis bū­ti mo­ky­to­ja, at­si­sa­kiau šio pa­siū­ly­mo ir li­kau be pa­sky­ri­mo.

Li­ki­mas vis­ką pats su­tvar­kė, nes ga­vau pa­si­rin­ki­mą vyk­ti į tech­ni­ku­mą. Tu­rė­jau ke­lis pa­siū­ly­mus ir, žiū­rė­da­ma į že­mė­la­pį, gal­vo­jau, ką pa­si­rink­ti, kad bū­tų ma­žes­nis at­stu­mas iki tė­viš­kės. Pir­mo­ji dar­bo­vie­tė bu­vo Va­bal­nin­ke, ten dir­bau dve­jus me­tus, dės­čiau eko­no­mi­ką. Vi­sai ža­lia mo­ky­to­ja bu­vau, te­ko pa­čiai daug mo­ky­tis“, – pir­mą­ją pe­da­go­gi­nio dar­bo pa­tir­tį pri­si­me­na Al­vy­ra. Be­si­dar­buo­jant ten, pa­si­tai­kė ga­li­my­bė me­tams iš­vyk­ti į Mask­vą stu­di­juo­ti pe­da­go­gi­kos. Anot mo­ters, stu­di­jos bu­vo la­bai šau­nios, daug su­ži­no­jo ir pa­ma­tė. Pir­mą mė­ne­sį bu­vo ir keb­lu­mų, nes pa­skai­tos vy­ko ru­sų kal­ba, o kon­spek­tavo lie­tu­viš­kai.

Po stu­di­jų vėl te­ko ieš­ko­ti dar­bo.

„Man vi­sa­da bu­vo svar­bu tė­vai. Vi­sa­da no­rė­jau įsi­kur­ti kur nors ar­čiau, kad bū­tų leng­viau pa­siek­ti tė­viš­kę. Ra­dau skel­bi­mą, kad Šiau­lių pe­da­go­gi­nis ins­ti­tu­tas ieš­ko asis­ten­tų. Už­pil­džiau do­ku­men­tus, o kol lau­kiau at­sa­ky­mo, vie­na pa­žįs­ta­ma pa­ra­šė, kad Rie­ta­ve rei­kia dės­ty­to­jo. Ka­dan­gi Rie­ta­vas – dar ar­čiau na­mų, ta min­tis pa­ti­ko. Ga­vau Rie­ta­ve gru­pę, nor­ma­lų krū­vį, dės­čiau bo­ta­ni­ką ir eko­no­mi­ką. Prieš pra­si­de­dant moks­lo me­tams, grį­žu­si pas tė­vus, ra­dau laiš­ką, kad ir į Šiau­lius esu pri­im­ta, ta­čiau ne­si­no­rė­jo blaš­ky­tis. Nuo 1965 me­tų ma­no gy­ve­ni­mas tę­sė­si Rie­ta­ve. Iš­gy­ve­nau vi­sus tech­ni­ku­mo po­ky­čius ir vir­smus“, – pa­sa­ko­ja A. An­dri­jaus­kie­nė.

Rie­ta­ve – jau per 50 me­tų

Anot A. An­dri­jaus­kie­nės, gim­ta­ja­me jos kraš­te li­ko tik ka­pi­nės ir ke­le­tas gi­mi­nai­čių, o Rie­ta­ve ver­da vi­sas mo­ters gy­ve­ni­mas – sa­vi žmo­nės, ap­lin­ka, mies­tas ta­po la­bai bran­gus. Mo­te­ris jau­čia­si įau­gu­si į šią ap­lin­ką, ne­be­si­jau­čia sve­ti­ma. Bū­si­mą vy­rą A. An­dri­jaus­kie­nė su­ti­ko taip pat Rie­ta­ve, jis ir­gi dir­bo tech­ni­ku­me. Taip nuo 1966 m. ir ėjo gre­ta vie­nas ki­to. Kar­tu už­au­gi­no du vai­kus – Lau­rą ir Ma­rių. Duk­ra yra pe­da­go­gė, pro­gim­na­zi­jo­je mo­ko tech­no­lo­gi­jų, o sū­nus su­ka­si ver­sle. Abu vai­kai gy­ve­na Vil­niu­je. Mo­te­ris tu­ri ir du anū­kus: Emi­li­jui yra 26 me­tai, Bar­bo­rai šį mė­ne­sį su­kaks 8 me­tai.

Pa­klaus­ta apie po­mė­gius ir veik­las, mo­te­ris sa­ko jau­nys­tė­je daug jų ne­tu­rė­ju­si, nes tam ne­bu­vo nei lai­ko, nei lė­šų. „Ta­da bu­vo „bied­ni“ lai­kai, su­ko­mės kaip vo­ve­rės ra­te. Mask­vo­je bū­da­ma la­bai daug pa­ma­čiau, ten ne tik mo­kiau­si, bet ir plė­čiau aki­ra­tį. Kai su šei­ma įsi­gi­jo­me au­to­mo­bi­lį, ap­va­žia­vo­me Pa­bal­ti­jį. Jau­tė­me pa­gar­bą ir prie­rai­šu­mą tė­vams, bu­vo šven­tas rei­ka­las tal­kin­ti pas vie­nus ir pas ki­tus tė­vus. Vy­ro tė­viš­kė bu­vo nuo ma­no­sios apie 12 km, jis ki­lęs iš Le­liū­nų kai­mo. Esa­me že­mie­čiai. Va­sa­rą mū­sų ke­lio­nės to­kios ir bu­vo, kiek pa­vyk­da­vo pa­vog­ti lai­ko nuo dar­bų. Ki­ti ne­su­pras­da­vo, ką per to­kias il­gas va­sa­ros atos­to­gas mes veik­da­vo­me – ogi dar­bus dirb­da­vo­me. Kad ir ko­lek­ty­vi­nia­me so­de dar­bų tu­rė­jo­me, retas ­su­pras­da­vo“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si sen­jo­rė.

Bai­gu­si dės­ty­to­jau­ti, ta­po TAU di­rek­to­re

Rie­ta­vo TAU šie­met ri­de­na­si jau de­vin­tie­ji moks­lo me­tai, jis vei­kia nuo 2010-ųjų. Jei­gu rei­kė­tų vis­ką pra­dė­ti iš nau­jo, mo­te­ris sa­ko ne­ži­nan­ti, ar vėl to im­tų­si, nes sun­ku prog­no­zuo­ti – apie vie­ną sva­jo­ji, o vi­sai ki­taip vis­kas su­si­klos­to. „Tam tik­ru mo­men­tu iš­ky­la pro­ble­ma, tu ten at­si­ran­di ir spren­di ją. Ne­gal­vo­jo­me, kad Rie­ta­ve bus toks da­ly­kas. 2010 m., tu­rė­da­ma di­džiu­lį dar­bo ko­le­gi­jo­je sta­žą, pa­no­rau ap­leis­ti sa­vo pa­rei­gas. Su­pra­tau, kad jau lai­kas iš­ei­ti, krū­viai ma­žė­jo, bu­vo jau­nų žmo­nių. Ži­no­jau, kad Lie­tu­vo­je yra tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tų, gal­vo­jau įsi­jung­ti į jų gy­ve­ni­mą, nes už­si­da­ry­ti tarp ke­tu­rių sie­nų ne­no­rė­jau. Kai bai­gė­si moks­lo me­tai, o su jais – ir ma­no dar­bas, ne­il­gai tru­kus su­lau­kiau Jo­no Eu­ge­ni­jaus Ba­čins­ko skam­bu­čio su siū­ly­mu steig­ti Rie­ta­ve TAU. La­bai nu­džiu­gau, no­rė­jau pri­si­dė­ti, ta­čiau kad ant sa­vo pe­čių tai ap­si­im­siu, nė min­čių to­kių ne­bu­vo. Su­da­rė­me Ta­ry­bą, taip ten ir at­si­ra­dau“, – apie TAU su­si­kū­ri­mą pa­sa­ko­jo A. An­dri­jaus­kie­nė.

Di­džiau­sias dė­me­sys – sen­jo­rų svei­ka­tai

Se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms bū­ti­na stip­rin­ti svei­ka­tą, tam Rie­ta­vo TAU „stu­den­tai“ pa­si­tel­kia gy­do­mą­ją gim­nas­ti­ką van­de­ny­je, ki­ne­zi­te­ra­pi­ją sa­lė­je ant ki­li­mė­lio, li­ni­ji­nius šo­kius, „nir­va­na fit­ness“ (ju­de­sys, tem­pi­mas per kvė­pa­vi­mą) už­si­ė­mi­mus. „Man no­ri­si, kad ma­no am­žiaus žmo­gus ge­bė­tų iš­lai­ky­ti pu­siau­svy­rą, ak­ty­vin­tų skau­dan­čius są­na­rius. Šie už­si­ė­mi­mai no­riai lan­ko­mi sen­jo­rų. Kol ju­di, tol gy­ve­ni. Tu­ri­me dai­na­vi­mo, šo­kių stu­di­ją, pa­si­ro­do­me ren­gi­niuo­se. Vyks­ta­me į tarp­tau­ti­nius ren­gi­nius, uni­ver­sia­das, spor­ti­nius ren­gi­nius. Bū­na la­bai sma­gu, kai su­va­žiuo­ja ke­li šim­tai žmo­nių. Džiu­gu, kad senjorai ne­jau­čia sa­vo me­tų. Ir la­bai gai­la tų, ku­rie ne­įsi­jun­gia į mū­sų bū­rį, nes mūsų nariai tam­pa la­biau iš­pru­sę, vie­nas ki­tam dė­me­sin­ges­ni, to­bu­lė­ja. Sa­vo in­dė­lio ne­skai­čiuo­ju, žmo­nės ei­na ne dėl ma­nęs, o dėl sa­vęs. Džiau­giuo­si, kad at­ei­na ir jau­nes­nių, yra šio­kia to­kia kai­ta“, – pa­sa­ko­ja ji.

Po­pu­lia­rios yra ir kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių pa­skai­tos – kar­pi­nių, ta­py­bos, mo­li­nu­kų. Me­ni­niai da­ly­kai žmo­nėms pa­tin­ka, vė­liau ren­gia­mos dar­be­lių pa­ro­dė­lės.

TAU di­rek­to­rė nė­ra pa­ti vy­riau­sia uni­ver­si­te­to ben­druo­me­nė­je, vy­riau­siam klau­sy­to­jui – per 80 me­tų. „Man pa­sas ir skai­čiai ja­me nie­ko ne­sa­ko, svar­bu kaip jau­tie­si. Ne­ga­li ži­no­ti, ką Aukš­čiau­sia­sis yra su­gal­vo­jęs, svar­biau­sia ne­pra­ras­ti op­ti­miz­mo ir ne­gal­vo­ti, kad skau­da. Vi­siems skau­da. Yra toks žo­dis „Gy­ven­ki­me“, tai aš ir gy­ve­nu bei kvie­čiu ki­tus tai da­ry­ti. Bė­dos už­ei­na ir pra­ei­na. Svar­bu ir sme­ge­nims ne­duo­ti ra­my­bės, rei­kia jas nuo­lat mankš­tin­ti“, – tei­gia ak­ty­vi sen­jo­rė.

Mėgs­ta skai­ty­ti ir kul­tū­ri­nę veik­lą

Šiuo me­tu mo­te­riai lais­vo lai­ko be­veik ne­lie­ka, TAU gy­ve­na iš pro­jek­tų, o su jais – daug dar­bo. A. An­dri­jaus­kie­nė mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas, ta­čiau, kaip sa­kė, tai – la­bai ri­zi­kin­gas po­mė­gis, nes sun­ku nuo jų at­si­trauk­ti ir im­tis ki­tų dar­bų. Pa­tin­ka skai­ty­ti leng­ves­nio tu­ri­nio ro­ma­nus apie žmo­nių san­ty­kius, psi­cho­lo­gi­nes kny­gas. Nu­va­žia­vu­si į Vil­nių, su vai­kais ap­lan­ko mu­zie­jus, ar­ki­ka­ted­rą. Kar­tais vai­kai nu­per­ka bi­lie­tus į te­at­rą. Rie­ta­ve taip pat lan­ko­si įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se.

Pa­klau­sus, ar su­lau­kus to­kio gar­bin­go ju­bi­lie­jaus, nė­ra sun­ku sa­ve da­lin­ti ki­tiems, at­sa­kė ne­ma­nan­ti, kad ką nors žmo­nėms duo­da. Pa­sak pa­šne­ko­vės, svar­biau­sia gal­vo­ti ne apie sa­ve, o apie ki­tus. „Kai ma­tai, kad ki­tiems yra ge­rai, tai ir tau ge­riau pa­si­da­ro. Tai abi­pu­sis jaus­mas. Sten­gie­si kaž­ką duo­ti, ir tuo pa­čiu gau­ni dva­si­nį pe­ną, pa­si­džiau­gi. Da­rau vis­ką iš šir­dies, be to, ne­da­rau vis­ko vie­na, tu­riu pui­kių pa­gal­bi­nin­kų. Žai­di­mas pra­dė­tas, ra­tas už­suk­tas, ir ki­taip bū­ti jau ne­be­ga­li“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.