Ką ant tokių alkakalnių šiais laikais galėtume veikti mes? Žemaičių Kalvarijos seniūnija, regis, rado originalų sprendimą – ant Vilkų alkakalnio įrengė stalą su suolais. Ir štai vietoj šventvietės turime romantišką vietelę iškyloms bei pramogoms...
„Tai – paveldo darkymas“
Užlipti į Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esantį Vilkų alkakalnį pasiūlė prieš šventes „Žemaičiui“ paskambinęs klaipėdiškis Denisas Nikitenka – kuršių istorijos populiarinimo klubo „Pilsots“ narys.
Šį klubą ir jos narius plungiškiai turėtų atsiminti iš 2018 m. Plungės miesto šventės, kurios metu miesto parke šie entuziastai buvo įkūrę teatralizuotą senovinę gyvenvietę.
Tik ne apie kuršius vyras sakė šį kartą norintis kalbėti, bet apie Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje esantį Vilkų alkakalnį. „Jei kas nežino, galiu pasakyti, kad šis alkakalnis yra saugomas valstybinis paveldo objektas. Tai – ypatinga vieta, archeologinis paminklas. Ir ant jo kažkas užvilko ir pastatė stalą bei suolus. Alkakalniai kažkada tarnavo kaip pagoniškos bažnyčios, o ką turime dabar? Gal reikėtų žmonėms priminti, jog užsiiminėti saviveikla ant archeologinių paminklų nederėtų. Jokiu būdu nesakau, kad juos reikėtų aptverti ir uždaryti nuo visuomenės. Ateik, pasigrožėk, pabūk, bet rengti piknikus tokioj vietoj... To jau per daug“, – įsitikinęs klaipėdiškis.
Panaši istorija neseniai nuskambėjo Klaipėdoje, kai tie patys klubo „Pilsots“ nariai išardė ant kuršiško Purmalių piliakalnio kažkieno sumūrytą akmeninį aukurą.
„Prie to aukuro vietiniai dar atitįso stalą bei suolus. Po jais radome paslėptus iešmus šašlykams, druskos. Kitas atvykęs ir pamatęs tokį vaizdelį ims manyti, jog tai visiškai normalu. Nors taip nėra. Piliakalniai, alkakalniai, šventvietės yra archeologiniai kultūros paveldo paminklai. Ir teisės aktais yra griežtai apibrėžta, ką juose galima daryti ir ko ne“, – kalbėjo D. Nikitenka.
Kaimynai nesiskundžia
Vyras sakė norintis atkreipti visuomenės dėmesį į tokį archeologinių paminklų darkymą, nes jis, panašu, plinta kaip koks virusas. Jo apraiškos kaip ant delno – atvykus prie jau minėtojo Vilkų alkakalnio. Neaišku, kokiu būdu ant jo užvilkti ryškiai nudažyti masyvūs suolai bei stalas šviečia iš toli. Juos gali matyti vos tik išlipęs iš automobilio alkakalnio papėdėje.
Šalia šių lauko baldų yra ir akmenimis apdėta duobė, panaši į laužavietę. Į alkakalnio viršūnę veda žmonių pramintas takelis, tad panašu, kad ši vieta lankoma. Jos istoriją primena prie įvažiuojamojo keliuko įrengtas informacinis stendas.
Norėdami išsiaiškinti, kas galėjo ant alkakalnio įrengti poilsiavietę, sukame į artimiausią sodybą. Kieme sutikta jos šeimininkė bandė atsiminti, kada šie baldai atsirado, – lyg ir praėjusį pavasarį. Ir pastatė juos ne šiaip koks žmogelis, bet specialiais darbiniais rūbais vilkintys vyrai, tikriausiai kokios įmonės darbininkai.
„Nežinau, kas juos samdė ir kas už tuos baldus sumokėjo. Bet gal ir nėra blogai jie ten. Juk prie to alkakalnio atvyksta nemažai žmonių. Būna, girdime mažųjų krykštavimą, ataidintį iš tos pusės. Vadinasi, šią vietą pamėgusios ir šeimos su vaikais. Seniau nebūdavo nė kokio suolo prisėsti, o dabar užlipęs gali pasibūti, arbatos išgerti ar sumuštinį suvalgyti, gražiu vaizdu pasigėrėti“, – kalbėjo moteris.
Pasak jos, būtų gerai tik, kad Žemaitijos nacionalinis parkas ar seniūnija bent kiek kelią, vedantį prie alkakalnio, prižiūrėtų. „Dabar tą darome mes patys. Kad lankytojai neužstatytų mums pravažiavimo į namus, vyras įrengė keliuką į alkakalnio pusę. Ir reikėtų bent vienos šiukšlinės, nes dabar meta savo šiukšles, kur papuola“, – dar pridūrė.
„Nutempsim žemyn ir nebebus problemos“
Kadangi alkakalnis – nacionalinio parko teritorijoje, kreipėmės į parko direkcijos vadovą Ramūną Lydį. Jis atsakė žinantis tik tiek, kad stalą su suolais ant šio kalno pastatė Žemaičių Kalvarijos seniūnija. Esą parko direkcija tam neprieštaravusi, mat baldai tik pastatyti ant akmenų, o ne įbetonuoti į žemę – to paveldosaugininkai būtų neleidę.
Kodėl seniūnija sugalvojo „įveiklinti“ alkakalnį, „Žemaitis“ teiravosi Žemaičių Kalvarijos seniūno Liudo Griciaus. Jis labai nustebo, kad ši iniciatyva galėjo kažkam nepatikti.
„Juk patys žmonės prašė. Anksčiau lankytojams nebūdavo net kur prisėdus kojų pailsinti, o dabar yra. Kas prašė? Ir lankytojai, ir šalia to alkakalnio sodybą turintis vokietis Frydrichas. Atsižvelgėme į šiuos prašymus“, – sakė seniūnas.
Lėšų lauko baldams seniūnija gavo iš Savivaldybės, Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Seniūnas teigė, kad viskas derinta ir su Žemaitijos nacionaliniu parku. Jo direkcijoje tada dirbęs Stanislovas Vyšniauskas esą atsiuntė pabraižęs, kaip ta poilsiavietė galėtų atrodyti.
„Bet pagal tuos brėžinius baldus būtų reikėję įbetonuoti į žemę. Iš paveldosaugininkų išgirdau, kad to daryti negalima. Tada nutarėme elgtis paprasčiau – baldus pastatėme ant akmenų, – sakė seniūnas. – Jei kam netinka jie ten, galime nukelti. Nunešime prie ežero ar dar kur. Tikrai rasime, kur padėti.“
Panašu, kad nukelti tikrai reikės. Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyrius vyriausioji specialistė Aldona Kuprelytė vėliau „Žemaitį“ informavo, jog sušilus orams lauko baldai nuo Vilkų alkakalnio bus nunešti į jiems tinkamesnę vietą. „Nutempsim žemyn ir nebebus problemos“, – patikino.