Į Plungės rajoną perkėlė ir Val­do­vų rū­mus, ir Sa­lan­tų tan­ką

Ana­lo­go ne­tu­rin­čias ka­pi­nes sa­vo so­dy­bo­je Nar­vai­šiuo­se Juozas Lai­vys ati­da­rė dar 2015-ai­siais, o štai šių me­tų ru­de­nį tuoj pat už jų įstei­gė me­ni­nę erd­vę „GO­ViT-20“. Nors jos pa­va­di­ni­mas iš­kart aso­ci­juo­ja­si su kas­dien gir­di­mu žo­džiu „CO­VID-19“, anot val­dų šei­mi­nin­ko, tai nie­ko bend­ra su šia pan­de­mi­ja ne­tu­ri.

Svar­bu pa­ma­ty­ti iš vi­daus

„Ko­dėl iš­kart vi­ru­sas?“ – nu­si­ste­bi J. Lai­vys, iš­gir­dęs pir­miau­sia ki­lu­sias aso­cia­ci­jas. – An­tai In­do­ne­zi­jo­je yra vi­ta­mi­nai vai­kams GO­VIT.“

Pa­si­ro­do, ši erd­vė, ku­rio­je – ke­tu­ri skulp­tū­ri­niai ob­jek­tai, var­dą ga­vo nuo jų pa­va­di­ni­mų pirmųjų raidžių: G141K1, OBS­KU­RA, VAL­DO­VŲ RŪ­MAI ir TAN­KAS. O skai­čius 20 skel­bia jos at­si­ra­di­mo me­tus. Rai­de­lė „i“ įsi­ter­pu­si į šį žo­dį lyg nuo­ro­da, kad yra ga­li­my­bė šiuos kū­ri­nius tie­sio­giai ste­bė­ti in­ter­ne­te.

Ta­čiau Kleo­po drau­gi­jos ini­cia­ty­va su­for­muo­tos „GO­ViT-20“ šei­mi­nin­kas J. Lai­vys sa­ko, kad la­bai svar­bu juos pa­ma­ty­ti ir iš vi­daus. Kad su­pras­tu­me vi­są es­mę. Esą ap­skri­tai nė­ra daug skulp­tū­ri­nių ob­jek­tų, ku­riuos ga­li­ma pa­tir­ti užė­jus į vi­dų. „Že­mai­ti­jo­je per dvy­li­ka me­tų at­si­da­ro tik ke­tu­ri“, – pri­du­ria ir sa­ko esan­tis pa­si­ren­gęs juos vi­sus čia ir da­bar pa­ro­dy­ti.

Nau­do­tas kaip san­dė­lis

Pir­ma­sis vos įžen­gus į šią erd­vę pa­si­tin­kan­tis ob­jek­tas – vo­kiš­kos sti­lis­ti­kos pa­sta­tas, kiek pri­me­nan­tis su­ma­žin­tą na­mą. Pa­va­di­ni­mą G141K1 jis ga­vo nuo na­mo, esan­čio Klai­pė­do­je, ka­dast­ri­nio nu­me­rio. Jį su­kū­ręs Da­nas Alek­sa ku­rį lai­ką lai­kė Klai­pė­do­je. Iš pra­džių jis bu­vo nau­do­tas kaip san­dė­lis, o vė­liau ja­me bu­vo įreng­tos Klai­pė­dos kul­tū­rų ko­mu­ni­ka­ci­jų cent­ro pa­ro­dų eks­po­na­vi­mo pa­tal­pos.

Iki šių me­tų jis sto­vė­jo Klai­pė­dos Aukš­to­jo­je gat­vė­je, ir vis at­si­ras­da­vo smal­su­čių, ku­rie įlįs­da­vo į šio sta­ti­nio vi­dų. Į Nar­vai­šius jis at­ke­lia­vo šie­met, kai me­no ins­ti­tu­ci­jos to­liau šio kū­ri­nio vie­šo­je erd­vė­je ne­be­no­rė­jo. Ir sta­ti­nio is­to­ri­ja ga­lė­jo pa­si­baig­ti me­ta­lo lau­žo krū­vo­je. O at­vež­tas į Nar­vai­šius jis ta­po neat­sie­ja­ma me­no erd­vės da­li­mi.

Pats au­to­rius ma­no, kad šis jo kū­ri­nys ga­li bū­ti pri­tai­ko­mas ir kaip na­mu­kas ant ra­tų, ir kaip lai­ki­na­sis kios­kas, ir kaip ne-įp­ras­tas šilt­na­mis, ir ne­tgi bū­ti kon­tei­ne­riu me­no kū­ri­ni­mas per­vež­ti.

Prie šio pa­sta­to il­gai neuž­si­bū­nam, nes šei­mi­nin­kas, at­ro­do, ne­kant­rau­ja at­ver­ti ki­to kū­ri­nio du­ris.

Pa­sau­lis aukš­tyn ko­jo­mis

45 pė­dų jū­ri­nis kon­tei­ne­ris, pa­va­din­tas „Ca­me­ra Obs­cu­ra“, iš pir­mo žvilgs­nio ste­bi­na ne­bent il­giu. Ta­čiau vi­sa mis­ti­ka – jo vi­du­je. Įžen­gus pa­si­tin­ka tik ak­li­na tam­sa ir ant sie­nų iš­ka­bin­tos bal­tos dro­bu­lės su ma­žy­tė­mis sky­lu­tė­mis jo­se. Tam­su ir ne­jau­ku, at­ro­do, ne­si­no­rė­tų čia il­gai už­si­bū­ti.

„Rei­kia pa­lauk­ti, tuoj akys pri­pras ir iš­ryš­kės vaiz­dai“, – ra­gi­na J. Lai­vys.

Ir iš­ties – mi­nu­tė po mi­nu­tės ant au­dek­lo ima ryš­kė­ti ap­vers­tų me­džio vir­šū­nių kon­tū­rai, ki­to­je pu­sė­je – ir elekt­ros stul­pai. Ir kuo il­giau laik­ro­dis tik­si, tuo aiš­kes­nės tam­pa OBS­CU­RA ap­lin­kos de­ta­lės, tuo ge­riau ma­to­mi lau­ke esan­tys ob­jek­tai, lyg ryš­ki­nant se­no­vi­nę nuo­trau­ką.

Il­gai­niui ne­tgi ima at­ro­dy­ti, kad į vi­dų kas nors vis įleis­tų švie­sos. Nors nuo tos aki­mir­kos, kai čia įžen­gė­me, nie­kas ne­pa­si­kei­tė. „Tie­siog akys pri­pra­to“, – paaiš­ki­na me­ni­nin­kas.

O iš tie­sų tam­so­je ma­tė­me vaiz­dą, esan­tį už kon­tei­ne­rio sie­nos, tik kiek ki­to­kį – at­virkš­čią. Esą prin­ci­pas, kaip tą su­kur­ti, ži­no­mas jau se­niai, yra pa­pras­tas, bet kar­tu ir mis­tiš­kas. Ir ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ti įvai­rioms edu­ka­ci­joms.

Ga­li bū­ti, kad plun­giš­kiai šį Da­riaus Vai­če­kaus­ko kū­ri­nį yra ma­tę ir anks­čiau, mat jis prieš dve­jus me­tus eks­po­nuo­tas Plun­gė­je fo­to­bie­na­lės me­tu, o į nau­ją­ją erd­vę at­ke­lia­vo 2018-ai­siais, kai ta­po ne­be­rei­ka­lin­gas Klai­pė­do­je, kur pa­si­tar­na­vo Me­nų zo­nos ren­gi­niams.

Val­do­vų rū­mai – vien­kie­my­je

Dar vie­na šios erd­vės puoš­me­na, pa­trau­kian­ti jau ir išo­re, – Val­do­vų rū­mai. Jei­gu iki šiol ma­nė­te, kad juos ga­li­te pa­ma­ty­ti tik Vil­niu­je – kly­do­te. Tei­sy­bės dė­lei rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad tai ne pir­mie­ji, o Ant­rie­ji val­do­vų rū­mai, ta­čiau su ki­tais la­bai glau­džiai su­si­ję.

Val­do­vų rū­mų pa­ra­mos fon­do pa­vil­jo­nas „Val­do­vų rū­mų var­tai“ Vil­niu­je vei­kė sep­ty­ne­rius me­tus, į sa­vo vi­dų pri­kvies­da­mas šim­tus tūks­tan­čių žmo­nių, ku­rie čia daug su­ži­no­jo apie pa­čius Val­do­vų rū­mus, au­ko­jo jų at­sta­ty­mui.

O šio pa­vil­jo­no au­to­riai doc. dr. Sal­vi­jus Ku­le­vi­čius, Min­dau­gas Lu­ko­šai­tis ir Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis dek­la­ruo­ja, kad Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je bū­ta tri­jų Val­do­vų rū­mų: pir­mie­ji su­griau­ti 1801 m. ir mū­sų kar­toms iš­li­ko tik lie­ka­nos, ant­rie­ji, ku­rie da­bar Nar­vai­šiuo­se, pa­sta­ty­ti 2001 m. Val­do­vų rū­mų pa­ra­mos fon­do su­ma­ny­mu, o tre­tie-­ji – 2002 me­tais Pir­mų­jų val­do­vų rū­mų vie­to­je pra­dė­tas sta­ty­ti komp­lek­sas, ku­rį pla­nuo­ta už­baig­ti per sep­ty­ne­rius me­tus. Ir au­to­riai, at­ro­do, sie­kia, kad Ant­rie­ji val­do­vų rū­mai, di­din­gi jų var­tai, ne­bū­tų už­mirš­ti ir ras­tų sa­vo vie­tą is­to­ri­jo­je.

J. Lai­vys, užė­jus į šių Ant­rų­jų rū­mų vi­dų, pa­sa­ko­jo, kad štai iš šios erd­vės il­gą lai­ką bu­vo ga­li­ma ste­bė­ti, kaip sta­to­mi tre­tie­ji rū­mai. De­ja, pa­gar­bos, at­ro­do, Ant­rie­ji rū­mai su­lau­kė tik da­bar, at­si­dū­rę Nar­vai­šiuo­se, mat Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nis par­kas jų iš­si­gy­nė vos šiuos ten pa­sta­čius... Ko­ne de­šimt­me­tį sta­ti­nys vie­no ūki­nin­ko nau­do­tas kaip mal­ki­nė. O nuo rug­sė­jo jis puo­šia ir įpras­mi­na „GO­ViT-20“ erd­vę.

Sa­lan­tų tan­kas

Jei­gu Val­do­vų rū­muo­se anks­čiau lan­ky­tis te­ko gal­būt ne vi­siems, Sa­lan­tų tan­ką esa­me ma­tę daž­nas. Ir da­bar jis sto­vi me­no erd­vė­je Nar­vai­šiuo­se. Tie­sa, tai tik gar­sio­jo tan­ko mu­lia­žas, tiks­li 1944 m. pa­ga­min­to tan­ko, į ku­rį iš­ties bu­vo ga­li­ma įlįs­ti, ko­pi­ja, su­kur­ta pa­ties J. Lai­vio ir To­mo Da­ni­le­vi­čiaus.

Nuo 2011 m. rug­sė­jo jis gar­bin­gai eks­po­nuo­tas Sa­lan­tuo­se, kur tam tik­ro­mis va­lan­do­mis bu­vo ga­li­ma prie jo fo­tog­ra­fuo­tis. Tuo­met no­rė­ta pa­brėž­ti, kad šis tan­kas vie­ti­niams – ne ka­ro sim­bo­lis, o vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų ker­te­lė­je svar­bią vie­tą uži­man­tis vaiz­di­nys. Ja­me vie­ti­niai, bū­da­vo, ir alaus iš­lenk­da­vo, ir slėp­da­vo­si nuo po­li­ci­jos ar šiaip įlįs­da­vo pa­smal­sau­ti.

Vė­liau tan­ko ko­pi­ja bu­vo lai­ko­ma pa­miš­kė­je, o gar­si ji dar ir tuo, jog 2018 m. da­ly­va­vo E. Vė­ly­vio „Ze­ro li­fe shov“ ir pa­si­ro­dė Kau­no, Klai­pė­dos bei Šiau­lių are­no­se. Šie­met jis sa­vo vie­tą ra­do nau­jo­je me­ni­nė­je erd­vė­je, kur bu­vo už­kel­tas ant ne­di­de­lio po­sta­men­to.

„Ta­pau sa­vo­tiš­ku ko­lek­cio­nie­riu­mi“, – ap­ro­dęs tiek Me­no kū­ri­nių ka­pi­nes, tiek „GO­ViT-20“ erd­vę juo­kia­si J. Lai­vys.

Nors kū­ry­bos čia daug, pa­ts me­ni­nin­kas at­sklei­džia sa­vo kūrybinę veik­lą su­stab­dęs ke­tu­rio­li­kai me­tų. Ko­dėl ke­tu­rio­li­kai?

„Go­ge­nas iki 40-ies me­tų bu­vo ban­ki­nin­kas, o pa­skui nu­ta­rė kur­ti. Kū­rė ke­tu­rio­li­ka me­tų. Kai aš su­lau­kiau ke­tu­rias­de­šim­ties, nu­spren­džiau ne­be­kur­ti ir gy­ven­ti taip, kaip Go­ge­nas tuo lai­ku, kai ne­kū­rė“, – paaiš­ki­no J. Lai­vys.

Tie­sa, se­niau su­kur­tus sa­vo kū­ri­nius jis eks­po­nuo­ja, tik jau nau­jų ne­be­ku­ria. Ir kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas esą to­liau te­ka įpras­ta va­ga. Tą ro­do ir ši me­ni­nė erd­vė „GO­ViT“, ku­ri į Nar­vai­šių kai­mo gy­ve­ni­mą įne­šą nau­jų at­spal­vių.