Informacijos apie Z. Paulauskaitės minimą paminklą ir tą vietą, kurioje jis pastatytas, nesunkiai galima rasti internete atsivertus holokausto Lietuvoje atlasą (holocaustatlas.lt). Jis nurodo, kad Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje yra dvi masinių žydų žudynių vietos: viena šalia Platelių miestelio, kita – netoli Beržoro, Laumalenkos miške (būtent šią vietą ir mini Z. Paulauskaitė).
Atlase pateikiama ir daugiau informacijos: „Nacių-sovietų karo išvakarėse Plateliuose gyveno 18 žydų šeimų (apie 90 žmonių). Liudininkų parodymų duomenimis, Platelių žydų žudynių buvo keletas. Iš Kretingos policijos buvo gauti nurodymai suimti ir sušaudyti fiziškai stiprius ir sveikus žydų vyrus. Pirmą kartą (apytikriai 1941 m. liepos pradžioje) iš sinagogos buvo paimti 8–9 vyrai. Jie buvo sušaudyti Laumalenkos miške (apie 4 km nuo Platelių). Šaudė Platelių baltaraiščiai, kuriems vadovavo V. Barkauskas.
1941 m. liepos pabaigoje (apie liepos 21 d.) Platelių valsčiaus policijos punkto vedėju tapo Juozas Žvynys. Tuo metu miestelyje bebuvo likę tik apie 70 žydų moterų, vaikų ir senelių. Apytikriai 1941 m. rugpjūčio pabaigoje J. Žvynys gavo Prano Jakio įsakymą sušaudyti likusius žydus. Dėl egzekucijos vykdymo J. Žvynys tarėsi su baltaraiščių būrio vadu V. Barkausku.
Buvo nuspręsta žudynes vykdyti prie ežero, esančio už kelių kilometrų nuo miestelio. Policijos įsakymu, Platelių gyventojai Laumalenkos miške iškasė duobę. Į šaudymo vietą iš sinagogos buvo atvarytos žydų moterys su vaikais. Prieš pastatant prie duobės ir sušaudant, moterys buvo nurengiamos. Mažų vaikų prie duobės nevesdavo, o sumesdavo į duobę po to, kai nužudydavo juos šūviais į galvą. Šaudė keliolika Platelių baltaraiščių būrio savanorių. Šaudymui vadovavo J. Žvynys ir V. Barkauskas. Iš viso nužudyta apie 70 žmonių.“
Tiesa, ant paties paminklo jidiš ir lietuvių kalbomis įrašytas kitas šioje vietoje sušaudytų žmonių skaičius. Akmenyje iškalta: „Čia buvo pralietas 90 žydų – vaikų, moterų ir vyrų kraujas. Juos 1941 m. žiauriai nužudė nacionalistai ir jų vietiniai talkininkai. Tebūna šventas nekaltai žuvusiųjų atminimas“.
Tikriausiai niekam nekiltų abejonių, kad tokia vieta, menanti vieną juodžiausių mūsų istorijos puslapių, turi būti tinkamai įamžinta ir saugoma. Ir, žinoma, atverta bei prieinama visuomenei. Apie jos naikinimą negali būti nė kalbos. Tad ką reiškia kelią šio paminklo link užtvėrusi grandinė?
Šį klausimą uždavėme Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos vadovui Ramūnui Lydžiui. „Viena iš parko funkcijų yra rūpintis, kad nebūtų užkirsta galimybė patekti prie lankytinų objektų, tad pasidomėjau šia situacija. Pavyko sužinoti, kad minėtasis keliukas yra privataus sklypo teritorijoje. Kelias nėra įformintas kaip servitutas, tad sklypo savininkas turi pilną teisę užtverti jį“, – kalbėjo direktorius.
Jis sakė bendravęs su sklypo savininko atstovu ir iš jo išgirdęs, kad keliukas užtvertas norint privatumo, mat poilsiautojai buvo pamėgę per privačias valdas, kuriose užsiimama verslu, traukti prie Platelių ežero.
Pasak R. Lydžio, sklypo savininko atstovas jį patikino, kad prie užtvaro yra paliktas šeimininkų numeris. Tad tie, kam labai reikia privažiuoti arčiau prie paminklo, gali juo pasiskambinti ir susitarti dėl to.
Vis dėlto net ir tokiu atveju privažiuoti prie pat paminklo nepavyks. Dar apie 300 metrų vis tiek teks įveikti pėsčiomis, nes paminklas yra miške. Iki jo neveda joks platesnis kelias.
O koks atstumas nuo kelią užtvėrusios grandinės, kur tenka palikti automobilį, iki masinių žudynių vietos? „Gal 800 metrų. Tai nėra toks atstumas, kurio pėsčiomis nebūtų galima įveikti. Tie, kas lanko tokias vietas, paprastai žino, kad gali tekti paėjėti pėsčiomis, ir problemos nekelia. Nelabai suprantu, kodėl šįkart kažkam dėl to kilo pasipiktinimas“, – svarstė direkcijos vadovas.
Pasak jo, niekas paminklo nei privatizuoti, nei sunaikinti nežada. Ši vieta yra prižiūrima seniūnijos darbininkų ir atvira visiems. Kartais ją per istorijos pamokas aplanko mokiniai, užsuka ir savo krašto istorijai neabejingų žmonių. Tad kol gyvi jie, gyvuos ir tokios vietos kaip ši.