Paradoksas Plungėje: žiemos tarnyba ilsisi, o greideriai nespėja suktis

Kiek­vieną žiemą, ypač – smar­kiau pa­sni­gus ar pa­ša­lus, re­dak­ci­ja su­lauk­da­vo ne­ma­žai skundų dėl už­pus­tytų ke­lių, ne­bars­tomų gat­vių. Bet šių­me­tinė kaip nie­kad šil­ta žie­ma viską ap­vertė aukš­tyn ko­jo­mis. Kol snie­go stum­dy­tu­vai ir drus­kos bars­ty­tu­vai rūdi­ja be dar­bo, grei­de­rių vai­ruo­to­jai plu­ša iš­si­juosę. Tie­sa, skundų dėl pra­stai pri­žiū­rimų ke­lių ir gat­vių ne­mažė­ja.

Šįkart re­dak­ciją pa­siekė Plungės mies­to pa­kraš­ty­je, K. Pa­be­dins­ko gatvė­je, gy­ve­nan­čios mo­ters laiš­kas. Ja­me ra­šo­ma, kad čia gau­siai gy­ve­na jaunų šeimų, tad judė­ji­mas gat­ve – in­ten­sy­vus. Žmonės ry­tais sku­ba į dar­bus, vai­kai ve­ža­mi į švie­ti­mo įstai­gas, o po­piet moks­lei­viai trau­kia na­mo.

Pa­sak laiš­ko au­torės, žvyr­ke­lis čia su­for­muo­tas jau dau­gybę metų, bet nei as­fal­to, nei ša­li­gat­vių, nei ap­švie­ti­mo nėra. Tie­sa, ne taip se­niai UAB „Plungės van­de­nys“, įgy­ven­din­da­ma van­dent­var­kos pro­jektą, gatvė­je nu­tiesė pa­vir­ši­nio van­dens su­rin­ki­mo tink­lus. Ta­čiau tuo in­ves­ti­ci­jos į šią gatvę ir baigė­si. Ir jų nau­da – la­bai abe­jo­ti­na, mat pra­le­kian­čių ma­šinų taš­ko­mas žvy­ras vis už­kem­ša lie­taus van­dens su­rin­ki­mo gro­te­les.

Šią pro­blemą išspręs­ti pa­dėtų as­fal­to dan­ga, ta­čiau K. Pa­be­dins­ko gatvė nėra tarp tų, ku­rias ža­da­ma tvar­ky­ti prio­ri­te­ti­ne tvar­ka. Va­di­na­si, as­fal­tas čia gy­ve­nan­tie­siems dar il­gai bus tik gra­ži sva­jonė.

Tie­sa, būtų ga­li­ma ga­na pa­to­giai va­žiuo­ti ir žvy­ruo­tu ke­liu, jei tik jis būtų tin­ka­mai pri­žiū­ri­mas. Tik čia gy­ve­nan­tie­ji tei­gia grei­derį ma­tan­tys itin re­tai. Pas­ku­tinį kartą šia gat­ve jis pra­va­žia­vo dar pra­ėju­sių metų lapk­ritį.

Nuo to lai­ko šia gat­ve jau daug van­dens nu­tekė­jo. Ir iš skai­ty­to­jos at­si­ųstų nuo­traukų ma­ty­ti, jog K. Pa­be­dins­ko gatvė la­biau pri­me­na mėnu­lio pa­vir­šių, nu­sėtą įvai­raus dyd­žio kra­te­riais. Skir­tu­mas tik tas, kad čia jie – pil­ni van­dens, tad pa­ban­dyk, kad gud­rus, iš­la­vi­ruo­ti tarp tų duo­bių duo­be­lių ir grįžti na­mo sau­sas...

Kodėl ši gatvė ne­ly­gi­na­ma grei­de­riu, „Že­mai­tis“ tei­ra­vo­si lai­ki­no­jo Plungės mies­to se­niū­no Gin­ta­ro Do­mar­ko. Ir iš­gir­do, kad da­bar K. Pa­be­dins­ko gatvė turėtų at­ro­dy­ti ki­taip, nei skai­ty­to­jos at­si­ųsto­se nuo­trau­ko­se, mat grei­de­ris šeš­ta­dienį ją turė­jo nu­ly­gin­ti.

„Il­gai laukė­me, ka­da nu­stos ly­ti. Tie­sa, sau­sio vi­du­ry grei­de­riai dar­ba­vo­si, bet tik pusę mies­to spėjo ap­va­žiuo­ti. Praė­ju­sios sa­vaitės vi­du­ry­je pa­ga­liau galė­jau pa­si­ųsti vėl ly­gin­ti grei­de­riu. Dar­ba­vo­si ket­vir­ta­dienį, penk­ta­dienį ir šeš­ta­dienį. Turė­jo va­žiuo­ti ir jūsų mi­ni­ma gat­ve. Bet ir vėl ne viską su­spėjo, – ap­gai­les­ta­vo G. Do­mar­kas ir pri­dūrė: – Va­kar, kai pra­dėjo vėl ly­ti, man aša­ros bir­ti ėmė.“

Pa­sak jo, šie­met si­tua­ci­ja – iš­ties ab­sur­diš­ka. Snie­go va­ly­tu­vai ir drus­kos bars­ty­tu­vai sto­vi be dar­bo (Plungės mies­to se­niū­ni­ja pa­sam­dy­tai va­di­na­ma­jai žie­mos tar­ny­bai už budė­ji­mo par­ą mo­ka 26 eu­rus (be PVM), o grei­de­riai vos spėja su­ktis.

„Pap­ras­tai įmonės juos žiemą vež­da­vo tech­ni­nei ap­žiū­rai, o šie­met pra­šo­me, kad nie­kur ne­vežtų, nes rei­kia ke­lius ly­gin­ti. Tie­sa, koją ki­ša lie­tin­gi orai. Žvy­ruotą ke­lio dangą ly­gin­ti ga­li­ma tik ta­da, kai grei­de­ris smin­ga bent 5 cm gi­lyn. Jei dau­giau, košė iš dan­gos liks. Jei šąla, vėl ne­ge­rai – ta­da pa­vir­šius ga­ba­lais lau­žo­mas“, – dėstė lai­ki­na­sis se­niū­nas.

Pak­laus­tas, ar yra nu­sta­ty­tas gra­fi­kas, ka­da ko­kios gatvės ly­gi­na­mos grei­de­riu, G. Do­mar­kas sakė daž­nai šio klau­si­mo su­lau­kian­tis ir iš gy­ven­tojų. Pa­sak jo, to­kio gra­fi­ko nėra. Kas kartą at­si­žvel­gia­ma į esamą si­tua­ciją, kiek­vie­nos gatvės būklę, vy­rau­jan­čią oro tem­pe­ratūrą bei kri­tu­lius.

„Nuo­lat ste­bi­me orų pro­gno­zes. Be to, įmo­nei ne­pa­sa­ky­si, kad viens, du, trys – da­bar va­žiuo­kit. Rei­kia už­sa­ky­ti prie­š dvi ar tris die­nas. Būna, kad ir si­nop­ti­kai ne­pa­tai­ko at­spėti orų, tad tie mūsų pla­nai nuei­na šu­niui ant uo­de­gos.“