Plungėje išniekintas archeologijos paminklas: įtaria religinius motyvus

Kas jau kas, bet kraš­to­ty­ri­nin­kai ži­no kiek­vieną sa­vo kraš­to pa­minklą, ver­tingą sta­tinį ar vietą. Jiems šie da­ly­kai – itin reikš­min­gi. Ne ma­žiau jiems rūpi, kad kiek­vie­nas mūsų praeitį me­nan­tis ob­jek­tas būtų pri­žiū­ri­mas ir sau­go­mas atei­ties kar­toms. Gai­la, bet ne­re­tai to­kie paminklai būna ap­leid­žia­mi ar­ba tam­pa pik­ta­da­rių tai­ki­niu.

Pa­na­šiai nu­ti­ko ir su į Plungės lurdą įmūry­tu mi­to­lo­gi­niu ak­me­niu, į kurį įspaus­ta karvės pėda. Į „Že­mai­čio“ re­dak­ciją at­ėjęs plun­giš­kis kraš­to­ty­ri­nin­kas Al­gir­das Ma­tas Duob­lys pa­pa­sa­ko­jo, jog ak­muo yra iš­nie­kin­tas – kaž­kam užk­liu­vu­si karvės pėda už­be­to­nuo­ta ak­me­nu­kais.

Pa­si­ge­do įspau­do ak­me­ny­je

Plun­giš­kis pa­sa­ko­jo, kad ak­muo su karvės pėda – ne šiaip koks men­ka­ver­tis ak­menė­lis. Jis pri­pa­žin­tas vie­tinės reikšmės ar­cheo­lo­gi­jos pa­mink­lu ir yra įtrauk­tas į Plungės mies­te esan­čių pa­minklų sąrašą. Pastarasis 1992-ai­siais bu­vo išs­paus­din­tas ir „Sau­lutės“ laik­raš­ty­je, tad plun­giš­kiai apie ypa­tingąjį ak­menį bu­vo bent jau skaitę.

A. M. Duob­lys apie šį ak­menį su­ži­no­jo dar so­vie­ti­niais me­tais. Jį jam pa­rodė gam­to­sau­gi­nin­kai Ste­po­nas Sluš­nys ir An­ta­nas Rip­kaus­kas. Plun­giš­kiui karvės pėda pa­li­ko di­delį įspūdį. „Vis­gi tai – ar­cheo­lo­gi­nis pa­mink­las, nors ir vie­tinės reikšmės“, – sakė jis. Su į lurdą įmūry­tu išs­kir­ti­niu ak­me­niu kraš­to­ty­ri­nin­kas daž­nai su­pa­žin­din­da­vo ir mies­to sve­čius, ku­rie domė­da­vo­si mūsų kraš­to lan­ky­ti­no­mis vie­to­mis bei ob­jek­tais.

Bet per­nai ru­denį, su būriu smal­suo­lių ap­si­lankęs prie lur­do, jis li­ko ne­ma­lo­niai nu­ste­bin­tas – karvės pėda bu­vo už­be­to­nuo­ta. „Ma­ny­čiau, jog tai – ne­teisė­tas poel­gis. Reikėtų pa­si­rūpin­ti, kad pėdos įspau­das būtų at­sta­ty­tas. Kaip ki­taip žmonės su­ži­nos apie tokį ak­menį“, – su­si­rūpinęs kalbė­jo A. M. Duob­lys.

Nus­te­bo su­ži­noję

Apie tai, ką iš­gir­do­me iš kraš­to­ty­ri­nin­ko, mes pir­miau­sia pra­nešė­me Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės Ar­chi­tektū­ros ir te­ri­to­rijų pla­na­vi­mo sky­riui. Jo spe­cia­lis­tas Gin­ta­ras Ra­mo­nas nu­ste­bo iš­girdęs, kad į lur­do grotą įmūry­tas ak­muo su karvės pėda yra iš­nie­kin­tas.

Dar tą pa­čią dieną jis nu­skubė­jo pa­žiūrė­ti, ko­kia ža­la pa­da­ry­ta pa­mink­lui, nes jo už­be­to­nuo­ti be Sa­vi­val­dybės ar Kultū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to dar­buo­tojų ži­nios ne­ga­li­ma. „Net ir su jų ži­nia ne­būtų leid­žia­ma to pa­da­ry­ti“, – ti­ki­no spe­cia­lis­tas.

Nu­vykęs į vietą G. Ra­mo­nas sa­vo aki­mis įsi­ti­ki­no, kad karvės pėdos ak­me­ny­je iš­ties ne­likę. Ji pa­slėpta po ak­me­nu­kais, ku­rie pri­tvir­tin­ti ce­men­tu. Lai­mei, pa­ts ak­muo – iš­likęs.

Spe­cia­lis­tas spėlio­jo, kad įspaudą kaž­kas už­ce­men­tuo­ti galė­jo dėl re­li­gi­nių mo­tyvų, mat ak­muo – mi­to­lo­gi­nis. O tai, kaip ži­nia, ne­tu­ri nie­ko bend­ro su krikš­čio­ny­be. „Bet tai ne­reiš­kia, kad ga­li­ma sa­va­va­liš­kai jį dar­ky­ti. Juk jis dar 1972 me­tais bu­vo įra­šy­tas į kultū­ros pa­minklų sąrašą“, – aiš­ki­no G. Ra­mo­nas.

Ras­ti kal­ti­ninką – kaip ir ne­įma­no­ma

Apie pa­mink­lo iš­nie­ki­nimą in­for­ma­vo­me ir Kultū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Tel­šių sky­rių. Jo vedė­ja Au­re­li­ja Rič­ku­vienė pa­ti­ki­no, jog dėl šio at­ve­jo bus im­ta­si veiksmų. Pir­miau­sia žadė­ta su­si­siek­ti su dva­si­nin­ki­jos at­sto­vais, nes lur­das – jų ži­nio­je. Vedė­jos tei­gi­mu, ak­menį iš­dar­kiu­sio as­mens lauktų bau­da, ta­čiau jį išaiš­kin­ti šiuo at­ve­ju – su­dėtin­ga. Net nėra aiš­ku, ka­da pėda „išg­ra­žin­ta“ ak­me­nu­kais.

Kad nu­sta­ty­ti kal­ti­nin­kus – ne­įma­no­ma, ti­ki­no ir Kultū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Tel­šių sky­riaus spe­cia­lis­tas Vid­man­tas Do­vi­daus­kas. Esą da­bar svar­biau­sia, kad ak­menį ap­žiūrėtų spe­cia­lis­tai.

Jie nu­spręs, kaip ne­pa­ken­kiant ob­jek­tui pa­ša­lin­ti ak­me­nu­kus. Spe­cia­lis­tas džiaugė­si, kad ši pik­ta­da­rystė iš­lin­do į die­nos šviesą, nes pa­vel­do­sau­gi­nin­kai nie­ko apie tai ne­ži­no­jo. Ir V. Do­vi­daus­kas ti­ki­no net nea­be­jo­jan­tis, jog ak­muo užk­liu­vo dėl sa­vo mi­to­lo­ginės ypatybės.

Mels­tis ne­truk­do

Prie­šin­gai nei pa­vel­do­sau­gi­nin­kai, Plungės kle­bo­nas de­ka­nas Vy­tau­tas Ged­vai­nis apie ak­me­nu­kais už­ce­men­tuotą pėdą ži­no­jo. Žur­na­lis­tams dva­si­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad įspau­do ak­me­ny­je jis pa­si­ge­do maž­daug prie­š pu­santrų metų.

„Vos pra­dėjęs tar­nystę Plungės šven­to Jo­no Krikš­ty­to­jo pa­ra­pi­jo­je su­si­pa­ži­nau su čia esan­čiais sak­ra­li­niais ob­jek­tais. Vie­nas to­kių – lur­das, ku­ria­me ir įmūry­tas ak­muo su karvės pėda. Šią vietą daž­nai lan­kau. Tad po po­ros mėne­sių bu­vi­mo Plungė­je pa­stebė­jau, kad įspau­das už­ce­men­tuo­tas“, – pa­sa­ko­jo kle­bo­nas.

Jo tei­gi­mu, taip pa­sielg­ti galė­jo tik psi­chi­nių pro­blemų tu­rin­tis as­muo. Dva­si­nin­kas sakė girdėjęs is­to­riją, kad kaž­koks žmo­ge­lis, at­ėjęs prie lur­do, meldė­si Mer­ge­lei Ma­ri­jai, pra­šy­da­mas jos ma­lonės. Šios ne­su­laukęs pa­manė, kad dėl to kal­tas tas įspau­das, kurį jis va­di­no ne karvės pėda, o vel­nio ka­no­pa. Norė­da­mas pa­ša­lin­ti, jo su­pra­ti­mu, tą blo­gio ženklą, truk­dantį kalbė­tis su Ma­ri­ja, jis ir už­pildė įspaudą ce­men­tu, o į jį įspaudė ak­me­nukų.

„Nebū­ti­na iš to išpūs­ti bur­bu­lo. Rei­kia tie­siog pa­ša­lin­ti tuos įbe­to­nuo­tus ak­me­nu­kus ir iš­va­ly­ti ce­men­to li­ku­čius. Tiek tos bėdos“, – kalbė­jo kle­bo­nas de­ka­nas V. Ged­vai­nis ir pri­dūrė, kad ap­sau­go­ti lurdą būtų ga­li­ma to­je te­ri­to­ri­jo­je įren­gus vaiz­do stebė­ji­mo ka­merą.

Klausė­me dva­si­nin­ko ir to, ar, jo nuo­mo­ne, mi­to­lo­ginę žymę tu­rin­tis ak­muo lur­de iš­ties truk­do mels­tis? „Tai da­bar viską, kas pra­si­len­kia su krikš­čio­ny­be, Lie­tu­vo­je už­kas­ki­me, iš­dau­žy­ki­me. Rei­kia su­pras­ti, kad eg­zis­tuo­ja skir­tin­gos re­li­ginės kryp­tys, skir­tingų psi­chikų žmonės. Į lur­do grotą įmūry­tas mi­to­lo­gi­nis ak­muo tik­rai ne­truk­do nei mels­tis, nei ati­duo­ti pa­garbą Mer­ge­lei Ma­ri­jai ar pra­šy­ti jos ma­lonės. Ne­gi da­bar tikė­si­me, kad vel­nias bėgo nuo Ma­ri­jos ir įspyrė į ak­menį, taip pa­lik­da­mas ka­no­pos įspaudą?“ – aiš­ki­no kle­bo­nas.

Neats­ki­ria­ma lur­do da­lis

O kaip nu­ti­ko, kad mi­to­lo­gi­nis ak­muo at­si­dūrė lur­de? Ši­to tei­ra­vomės G. Ra­mo­no. Spe­cia­lis­to ži­nio­mis, ak­muo su karvės pėda yra neats­ki­ria­mas nuo Plungės lur­do įkūri­mo.

„Dar 1908 me­tais ku­ni­gaikš­tienės Ma­ri­jos Ogins­kienės ini­cia­ty­va Bab­run­go de­ši­nia­ja­me kran­te, mi­nint Švc. Mer­gelės Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mo Prancū­zi­jo­je 50-ies metų su­kaktį, bu­vo sumū­ry­ta lur­do gro­ta. Ji pa­sta­ty­ta iš pa­prastų lau­ko ak­menų, ku­riuos žmonės su­rin­ko Plungės apy­lin­kių lau­kuo­se.

Tarp jų bu­vo ir šis. Tie­sa, prie­š jį su­skal­dant jis buvęs daug di­des­nis. Apie 1972-uo­sius ak­muo su karvės pėda įra­šy­tas į Lie­tu­vos TSR kultū­ros pa­minklų sąrašą“, – tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja da­li­jo­si G. Ra­mo­nas.