Minėtas ūkininkas dėl šios problemos sakė vargstantis jau kelerius metus. Nausodžio seniūnijos teritorijoje, Kaušėnuose, su žemės ūkio technika jam reikia važiuoti ir per Babrungo užtvanką einančiu tiltu Babrungo gatvėje, ir per kitą tiltą netoliese, jungiantį Pakalnės, Ramunių, Babrungo bei Medelyno gatves.
Jau kurį laiką žmogus sakė nebeturintis kaip patekti į savo ūkius, esančius Kaušėnuose ir Noriškiuse, – prie tiltų yra kelio ženklai, nurodantys ribotą masę iki 8 tonų.
„Tai dabar aš kasdien dėl šių tiltų turiu važiuoti dvidešimt kilometrų aplinkui? Kodėl Savivaldybės specialistai mane ignoruoja? Tarsi tokio ūkio nebūtų! Nori, kad bankrutuočiau?“ – piktinosi M. G. Vyras tikino, jog giminės ūkis yra nuo senų laikų, tikrai ne dabar įsteigtas, jis turi šimtą melžiamų karvių, nemažai žemės, tai kaip dirbti?
Ūkininkų sąjungos Plungės skyriaus pirmininkas Marijus Kaktys svarstė, jog M. G. galėtų būti suteiktas išskirtinis leidimas važiuoti per tuos tiltus. Gal niekas neatsitiks…? Komisijos narys, pareigūnas Vaidas Kurmis akcentavo, jog tokiam ženklui negali būti jokių išimčių – jei masė ribojama, vadinasi, sunkesnės priemonės negali pravažiuoti!
Pirmininkaujantis Robertas Endrikas pasiūlė išsiaiškinti, kokį svorį vienas ar kitas tiltas gali atlaikyti. Reikia skubiai pakelti dokumentus ir pasižiūrėti. Jei projektinės ekspertizės nėra – tuoj pat užsakyti atlikti!
Vietos ūkio skyriaus specialistas A. Liutika atsakymą žinojo iš anksto. „Ekspertizės nėra. Šią dokumentaciją rasti – misija neįmanoma! Pasižadu, kad perskaitysiu visus turimus dokumentus, bet garantuoju – nerasiu!“ – tikino specialistas.
„Visada buvau „šeriamas“ pažadais, jog po Babrungo gatvės rekonstrukcijos galėsiu per tiltus važiuoti“ – piktinosi ūkininkas. „Gerai, jei 20 tonų technikai leisime važiuoti, o jūs su visu tiltu įgriūsite? Kas tada atsakys?“ – klausė A. Liutika.
Kiti Saugaus eismo komisijos nariai diskutavo, jog niekas nenori nelaimės, pritarė, jog reikia kuo skubiau sužinoti ekspertizės išvadas, kiek tiltai atlaiko.
Ūkininkui vėl nieko kito neliko, kaip patikėti pažadais. „Bet man dabar gyventi reikia. Ūkis didelis, senas… Važiavau ir važiuosiu, o kur man dingti?“ – posėdžiautojų klausė M. G. Susirinkusieji tik apgailestavo ir pečiais traukė…