Plungiškių kova su kovarniais tęsiasi: apleidę parką paukščiai rado naują vietą

Ne­se­niai „Plun­gės ži­nios“ ra­šė apie me­ni­nin­ko Vir­gi­ni­jaus Nar­kaus suo­pio gąs­di­na­mus ir to­lyn nuo par­ko ve­ja­mus ko­var­nius, ku­rie įky­riu krank­sė­ji­mu, balkš­vo­mis dė­mė­mis ap­derg­tais ta­kais, grės­me bū­ti „ap­šau­dy­tais“ gąs­di­no ne tik at­ėju­sius į par­ką pail­sė­ti plun­giš­kius, šven­čian­čius ves­tu­vi­nin­kus, bet ir Ogins­kių dva­ro kom­plek­są lan­kan­čius tu­ris­tus.

Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas džiau­gė­si, kad pa­ga­liau pra­dė­ta vyk­dy­ti prie­mo­nė, skir­ta ko­var­nių po­pu­lia­ci­jai ma­žin­ti, ir šim­tai bai­siai kar­kian­čių ko­var­nių pa­li­ko par­ko te­ri­to­ri­ją bei pa­ga­liau da­vė ra­my­bę at­ėju­siems čia pail­sė­ti.

Ta­čiau ar pro­ble­ma tik­rai bu­vo iš­spręs­ta, ir suo­pio iš­gąs­din­ti ko­var­niai vi­siems lai­kams pa­li­ko Plun­gę? Par­ke jų tik­rai ap­ma­žė­jo, ir plun­giš­kiai bei mies­to sve­čiai ga­li ra­miau vaikš­čio­ti po jo te­ri­to­ri­ją bei gė­rė­tis gam­tos gro­žiu. Bet šie gud­rūs paukš­čiai, suo­pio iš­gin­ti iš par­ko, ra­do sau prie­globs­tį ki­tur – šiuo me­tu oku­pa­vo va­di­na­mą­sias ka­rei­vi­nes, t. y. Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vę. Šio­je gat­vė­je au­gan­čiuo­se me­džiuo­se jie su­ka liz­dus, lau­žo ša­kas, ku­rių pri­mė­ty­ta ne tik kie­muo­se, bet ir gat­vė­se, der­gia dau­gia­bu­čių kie­mus, ke­lia puo­tas šiukš­lių kon­tei­ne­riuo­se. Šios gat­vės gy­ven­to­jai la­bai ne­pa­ten­kin­ti ne­kvies­tais sve­čiais, mat ne­duo­da ra­my­bės nuo­la­ti­nis paukš­čių klyks­mas, šiukš­li­ni­mas bei bai­mė bū­ti ap­derg­tiems.

Tad ką da­ry­ti šios gat­vės gy­ven­to­jams ir kur kreip­tis, kad ne­pa­gei­dau­ja­mi sve­čiai bū­tų kuo grei­čiau iš­pra­šy­ti iš ra­miai gy­ve­nu­sių plun­giš­kių te­ri­to­ri­jos, pa­klau­sė­me mies­to se­niū­no Gin­ta­ro Do­mar­ko.

Se­niū­nas, at­sa­ky­da­mas į „Plun­gės ži­nių“ už­duo­tą klau­si­mą, sa­kė, kad ši pro­ble­ma pa­ma­žu bręs­ta, bet kol kas di­de­lių nu­si­skun­di­mų iš gat­vės gy­ven­to­jų raš­tiš­kai nė­ra ga­vęs. „Taip grei­tai šių paukš­čių ne­iš­gui­si­me iš ka­rei­vi­nių. Tai yra ne tik ma­no, bet ir vi­so mies­to pro­ble­ma. Ban­dy­siu kar­tu su Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi A. Ba­ka­naus­ku ieš­ko­ti tin­ka­mų bū­dų, kaip pa­gel­bė­ti plun­giš­kiams, ne­ga­lin­tiems ap­si­gin­ti nuo ko­var­nių. Ta­čiau šiais me­tais tik­rai nie­ko ne­be­ga­li­me pa­da­ry­ti, kad ir kaip gy­ven­to­jai bū­tų ne­pa­ten­kin­ti ka­rei­vi­nes oku­pa­vu­siais ir čia sa­va­va­liš­kai šei­mi­nin­kau­ti pra­dė­ju­siais ne­pa­gei­dau­ja­mais sve­čiais. Ne­ga­li­me nei jų šau­dy­ti, nei liz­dų ar­dy­ti. Už tai grės­tų ne­men­kos bau­dos. Ar­dy­ti šių paukš­čių liz­dus bu­vo ga­li­ma tik iki ko­vo 1 die­nos, ir tai tik ga­vus Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos lei­di­mą. Gal rei­kia pa­pra­šy­ti V. Nar­kaus, kad jis sa­vo au­gin­ti­nį suo­pį, ke­lian­tį siau­bą ko­var­niams, at­si­neš­tų ir į ka­rei­vi­nes. Ki­tos iš­ei­ties kol kas ne­ma­tau“, – pro­ble­mos spren­di­mo bū­dų ieš­ko­jo G. Do­mar­kas.

Se­niū­nas taip pat sa­kė, kad si­tu­a­ci­ja ver­čia su­klus­ti, ir at­ei­ty­je vis tiek rei­kės im­tis prie­mo­nių, ypač jei pra­dės skųs­tis Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vės gy­ven­to­jai. Ta­čiau tai bus dar ne­greit. „Tar­si už­bur­tas ra­tas. Iš vie­nos vie­tos iš­vy­ti šie gud­rūs ir pro­tin­gi paukš­čiai ran­da vie­tą ki­tur ir pui­kiai pri­si­tai­ko. Jų vi­sur pil­na, ne­įma­no­ma ir ne­ga­li­ma iš­nai­kin­ti“, – tei­gė G. Do­mar­kas ir pri­dū­rė, kad vis di­dė­jan­ti ko­var­nių po­pu­lia­ci­ja ka­muo­ja ne tik Plun­gę, bet ir ki­tus Lie­tu­vos mies­tus.

Kaip sa­kė Plun­gės se­niū­nas, ru­de­niop jau bus ga­li­ma ar­dy­ti ko­var­nių liz­dus. Gal bus pri­im­tas spren­di­mas šau­dy­ti iš gar­si­nės pa­tran­kos, kad paukš­čiai bū­tų bai­do­mi ir ne­suk­tų liz­dų, gal lei­džia­mas įra­šas su ko­var­nių klyks­mu, skel­bian­čiu pa­vo­jų, ku­rio ko­var­niai bi­jo. Taip pat, pa­sak pa­šne­ko­vo, bus ta­ria­ma­si su ki­tų mies­tų val­džios at­sto­vais apie ga­li­mus ko­var­nių po­pu­lia­ci­jos ma­ži­ni­mo bū­dus, da­li­ja­ma­si pa­tir­ti­mi.

Plėš­rio­jo paukš­čio ne­šio­ji­mas po par­ką pa­si­tvir­ti­no, iš jo te­ri­to­ri­jos iš­bai­dy­ti šim­tai ko­var­nių, ta­čiau pro­ble­ma iki ga­lo ne­iš­spręs­ta – paukš­čiai sėk­min­gai gy­ve­na va­di­na­mų­jų ka­rei­vi­nių te­ri­to­ri­jo­je bei er­zi­na vie­ti­nius gy­ven­to­jus.