Po karantino laisvinimo Plungės rajone atgijo „Mortos kalns“: sniegą pūtė pen­kias pa­ras

Iki pra­ėju­sio ant­ra­die­nio sli­dinė­ti mėgstan­tys plun­giš­kiai, iš to­lo stebė­da­mi snie­guotą Mor­tos kal­no ke­purę, galė­jo tik seilę var­vin­ti – sli­dinė­ti čia dėl pan­de­mi­jos bu­vo užd­raus­ta. Ta­čiau praėjusią savaitę pir­ma­dienį Vy­riau­sybė pa­skelbė leid­žian­ti nuo ry­to­jaus at­si­da­ry­ti vi­siems sli­dinė­ji­mo ku­ror­tams. Tad nie­ko ne­laukęs ant­ra­dienį sa­vo tra­sas at­vėrė ir Kal­niš­kių kai­me įsikūręs „Mor­tos kalns“. Ir jau tą pa­čią dieną su­laukė būrio sli­di­ninkų bei snieg­len­ti­ninkų. Nors tas būrys ir ne toks gau­sus, koks būda­vo įpras­tinę žiemą: judė­ji­mo ri­bo­ji­mas tarp sa­vi­val­dy­bių dar neat­šauk­tas, tad pa­tek­ti čia ga­li tik vie­ti­niai.

At­si­da­ry­mo laukė ne­kant­riai

Ant­ra­dienį „Mor­tos kalns“ at­si­darė 14-tą va­landą ir dir­bo iki 20-os. Va­ka­rop, kai čia at­vy­ko­me, pa­vie­niui ar būre­liais sli­dinė­jo gal 30 žmo­nių. Už­kal­bin­tie­ji ne­slėpė džiaugs­mo, kad pa­ga­liau ga­li įsis­pir­ti į sli­des ar sto­ti ant snieg­lentės. Sa­ko, jau tikė­jo­si ir laukė, kol Vy­riau­sybė su­si­mils, o iš­girdę jos nu­ta­rimą bi­lie­tus nu­si­pir­ko ko­ne tą pa­čią aki­mirką. Vie­ni nuo kal­no lei­do­si drąsiai, ki­ti šiek tiek drovė­jo­si fo­toa­pa­ra­to: ši­tiek lai­ko ne­si­tre­ni­ruo­ta, o čia iš­kart – ka­me­ros.

Ma­ty­da­mas pa­ga­liau at­gi­ju­sias sli­dinė­ji­mo tra­sas, džiaugė­si ir jų sa­vi­nin­kas Sau­lius Gra­maus­kas. Tie­sa, pel­nin­go se­zo­no sakė jau ne­si­tikįs. „Jei ant nu­lio išei­sim, bus pa­ts tas“, – at­vi­ra­vo.

Apsk­ri­tai jau de­šimt­metį vei­kian­tis „Mor­tos kalns“, per tą laiką išau­ginęs vieną sli­di­ninkų kartą, sėkmingų se­zonų turė­jo ne­daug. Kli­ma­tas Lie­tu­vo­je da­bar toks, kad žie­mos pa­našė­ja į ru­denį, o tai sli­dinė­ji­mo ku­ror­tams tik­ras pei­lis.

Ne­pa­si­sekė ir šie­met – nors žie­ma ir šal­ta, ir snie­gin­ga, bet kor­tas su­maišė pan­de­mi­ja. S. Gra­maus­ko įsi­ti­ki­ni­mu, tie ka­ran­ti­no pan­čiai sli­dinė­ji­mo cent­rams ne­bu­vo rei­ka­lin­gi.

„Es­tai, lat­viai dir­ba nuo gruod­žio mėne­sio. Juk ta pa­ti Eu­ro­pos Sąjun­ga... Ne­gi jie kvai­les­ni? To­kie pa­tys žmonės Vy­riau­sybė­je sėdi. Bet jie yra su­pra­tin­ges­ni. Juk se­niai įro­dy­ta, kad tai (sli­dinė­ti – aut.) ne­pa­vo­jin­ga“, – ma­no S. Gra­maus­kas ir ne­sle­pia, kad jam dėl to ir liūd­na, ir pik­ta.

Ant kal­no – tik su sa­vo slidė­mis

Tad di­delė da­lis se­zo­no – jau pra­ras­ta, o tikė­tis, jog li­ku­si da­lis bus pel­nin­ga, – nai­vu. Plungės pa­šonė­je esantį sli­dinė­ji­mo ku­rortą la­biau­siai bu­vo pamėgę klaipė­diš­kiai, o da­bar jie dėl te­be­ga­lio­jan­čio judė­ji­mo tarp sa­vi­val­dy­bių drau­di­mo at­va­žiuo­ti ne­ga­li.

Be to, Vy­riau­sybė lei­do dirb­ti su sąly­ga, kad bus lai­ko­ma­si visų sau­gu­mo rei­ka­la­vimų, ne­bus nuo­mo­ja­mas in­ven­to­rius, ne­veiks ka­vi­nukės, o tai su­da­ry­da­vo ne­mažą dalį pa­jamų. Ir sli­dinė­ji­mo lai­kas ap­ri­bo­tas – bi­lietą ga­li­ma pirk­ti tik dviem va­lan­doms.

Sli­dinė­ti Kal­niš­kių kai­me pa­ruoš­tos ke­tu­rios tra­sos, tarp jų – ir kal­ne­lis vai­kams, bet ant­ra­dienį jis bu­vo tuš­čias. S. Gra­maus­kas aiš­ki­no, kad taip yra dėl to, jog pirk­ti sli­dinė­ji­mo įran­gos vai­kams neap­si­mo­ka, o ka­dan­gi iš­si­nuo­mo­ti ne­ga­li, tėve­liai čia vaikų ir ne­ve­ža.

Apsk­ri­tai, esą pirmą at­si­da­ry­mo dieną pa­gyvė­ji­mas ant kal­no jau­čia­mas, o koks bus ry­to­jus – ne­ži­nia. „Šian­dien vi­si pa­siilgę, o pa­skui ar at­va­žiuos?“ – svarstė sa­vi­nin­kas.

Sniegą pūtė pen­kias pa­ras

Tu­rint tokį verslą ri­zi­kuo­ti jam ten­ka nuo­lat. Ri­zi­kavęs ir da­bar – snie­gas su­pūstas daug anks­čiau, nei leis­ta at­si­da­ry­ti. Ki­taip nie­ku gy­vu ne­būtų spėję.

„Pen­kias pa­ras pūtėm, kai bu­vo šal­ta. Dar dvi die­nas ly­gi­nom. Tai­gi iš­vis sep­ty­nios die­nos“, – su­skai­čia­vo tru­kusį pa­si­ruo­šimą.

Tam, kad tra­sos būtų ati­da­ry­tos, iš­leis­ta apie pust­re­čio tūkstan­čio eurų. Dau­giau­sia kai­nuo­ja elekt­ra snie­go pa­tran­koms. Esą nors kai ku­riems ga­li at­ro­dy­ti – kam jį pūsti, jei ap­link ap­stu natū­ra­laus, toks įspūdis klai­din­gas.

„Už­tektų ne­bent ta­da, jei būtų tiek pat, kiek pri­sni­go Vil­niu­je, – bent pus­met­ris. Kaž­kur Alpė­se, kur pri­snin­ga apie metrą, dirb­ti­nio pūsti ne­rei­kia. Nors ir ten dar pu­čia“, – pa­sa­ko­jo S. Gra­maus­kas.

O natū­ra­liai išk­ritęs snie­gas pa­si­tar­nau­ja la­biau sli­di­nin­kams pri­vi­lio­ti. Esą trau­ka at­vyk­ti ant kal­no yra kur kas di­desnė, kai jie sniegą ma­to ir pro sa­vo langą.

Gal šie­met, ap­ri­bo­jus judė­jimą, plun­giš­kius ir ra­jo­no gy­ven­to­jus „Mor­tos kalns“ vi­lios la­biau nei anks­čiau, kai, anot S. Gra­maus­ko, juos čia iš­vys­da­vo vieną ar dvi die­nas, at­va­žia­vu­sius „pra­si­ju­din­ti“ prie­š ke­lionę į kal­nus.