Ir tas ilgesys padarė savo. Dabar prancūziškai tarpusavyje kalbanti Linos ir Therry Blanchot šeima įsikūrusi šalia Žemaitijos nacionalinio parko esančiame Šliktinės kaime. Nuostabi laukinė gamta, visai šalia sodybos po pievą vaikštinėjančios stirnos (viena jų, mums vykstant į svečius, ramiai perėjo keliuką prieš pat automobilį), už kelių kilometrų tyvuliuojantis Platelių ežeras tapo šeimos ramybės ir saugumo oaze.
„Norėjome kasdien gyventi toje pasakoje“
Kalbant apie Lietuvoje gyvenančius artimuosius, meile nušvinta Linos veidas. Ji prisimena, kaip jos Prancūzijoje sukurta šeima vykdavo atostogų į Lietuvą tarsi į pasaką. Čia vaikai labai džiaugdavosi ir krykštaudavo išvydę būrelius gražuolių stirnų, glostydavo varlytes ir visokius vabaliukus. Dėl tų varlyčių giminaičių sodybą kaime jie praminė „Varlių sodyba“ ir labai laukdavo kelionės į ją. Čia jautėsi tokie laimingi, kad vieną dieną Lina apsisprendė. Ji vyrui ir vaikams pasiūlė vykti gyventi į Lietuvą. Nuostabiausia, kad visi sutiko be ilgų diskusijų.
„Norėjome kasdien gyventi toje pasakoje,“ – sako moteris. Ar ta pasaka tęsiasi iki šiol? Lina šypsodamasi sako, kad nebuvo lengva, bet jie rankų nenuleido. Eina pirmyn. Įsigijusi Šliktinės kaime sodybą, šeima joje rado didžiulę šiukšlių krūvą, jokių gėlynų, viskas griūva… Visi ėmėsi darbo ir jau treti metai, kaip po truputį statosi gyvenimą iš naujo: patys, tik su Linos tėvų ir brolių (o jų net keturi!) pagalba dengė stogą, iš tolo šviečia gražūs, baltais ornamentais dabinti langai, kieme pilna gėlių, o vyras visos šeimos džiaugsmui pastatė supynes. Na, argi ne pasaka?
Lina yra profesionali siuvėja: siuva iš lino įdomias lėles ir kitokius žaislus. Negalėjome atsidžiaugti jos rankų sukurta nuostabia lapių šeimyna, visokiais gyvūnėliais. Be to, gamina pinigines, maišiukus, ilgai kvepiančias levandomis kimštas širdeles. Moterims pagal užsakymą pasiuva proginių drabužių, suknelių, šalikėlių.
Moteris bendradarbiauja su „Lino kelio“ muziejumi Prancūzijoje, prekiauja savo dirbiniais įvairiose mugėse Lietuvoje. „Jaučiu, kad žmonės yra pasiilgę tokių namais kvepiančių, rankomis su meile padarytų daiktų, kurie yra ilgaamžiai, – sako ji. – Įdomu tai, kad į Prancūziją lino sėklos seniau atkeliaudavo iš Baltijos šalių. Ir pažintis su „Lino kelio“ muziejaus darbuotojais buvo labai netikėta. Tarsi pati gimtinė mane atrado šalyje, nutolusioje nuo tėvų namų beveik 2 500 kilometrų.“
Būta ir nusivylimų
Grįžusi į gimtas vietas Lina aktyviai įsijungė į visokias veiklas. Ji šoka Barstyčių stilizuotų šokių grupėje „Kvietkos“, dažnai važiuoja į Platelių dvaro svirną, kur padedama meistrės Laimutės Puidokienės mokosi austi.
Kalbantis su moterimi nesunku pajausti, kad ji yra laiminga grįžusi į gimtąją šalį. Tik paklausta, kaip sekasi jos prancūzakalbiams vaikams adaptuotis pasakų šalimi vadintoje Lietuvoje, ji trumpai nutyla ir su skausmu atsidūsta: „Nemeluosiu, tikrai buvo sunku pirmaisiais metais leidžiant Jonuką į vaikų darželį. Nesitikėjome, kad čia dar viskas kaip senais laikais. Kažkoks sovietinis muštras. Neradome bendros kalbos su auklėtoja. Prancūzijoje su vaikais jau nuo mažens elgiamasi pagarbiai, kaip su mąstančiais žmonėmis, o čia kaip su leliukais.
O Platelių gimnazija maloniai nustebino. Esame labai dėkingi už direktorės ir visų mokytojų didžiulį dėmesį lietuviškai tada dar beveik nekalbėjusiai Kotrynai. Ji tiesiog nuo pirmos dienos buvo apgaubta meilės ir rūpesčio. Tą jautėme visi. Jai buvo skirtos papildomos pamokėlės, kad kuo greičiau ir lengviau adaptuotųsi.“
Vyriausias Therry ir Linos sūnus Saulius studijuoja ekonomiką Vilniaus universitete. Visas disciplinas mokosi anglų kalba ir dabar yra užsidegęs išmokti labai gerai rašyti ir kalbėti lietuviškai. „Jis labai gabus vaikinas, imlus kalboms. Todėl tikime, kad jam pavyks. O po to dar žada mokytis ispanų, gal rusų ar dar kokių kalbų“, – sūnumi didžiuojasi Lina.
Po pažinties Plungėje – į Prancūziją
Paklaustas, ar pasiilgo Prancūzijos, Linos vyras garsiai lietuviškai atsako „ne“ ir paaiškina, kad čia gyventi – labai gerai. Ypač kai reikia tvarkyti įvairius „popierius“. Esą Lietuvoje tuo atžvilgiu viskas daug paprasčiau nei Prancūzijoje, kur daugiau draudimų, biurokratijos. Ir žemaičių kalba jam patinka – gražiai skamba, maloni ausiai.
Therry veide nenyksta šypsena. Tokia savimi tikinčio, laimingo žmogaus. Jis lietuviškai vardija, kiek sodyboje gyventojų: „Du šunys, trys katinai, vienas triušis, trys vaikai.“ Gražuolis labradoras Tedis su garbane nykštukine pudeliuke Ginta nė akimirkai nepalieka šeimininkų – laksto aplink ir prašosi glostomi.
Trylikametės Kotrynos rankose tai rudaplunksnis gaidys, tai viščiukas. Mergaitei patinka bendrauti su gyvūnais, rūpintis jais. Be to, ji lanko meno mokyklą, mokosi dailės. Šešiametis Jonas, įsitaisęs prie kompiuterio, į klausimą, kaip sekasi, šypsodamasis gražiai lietuviškai atsako „labai gerai“. O kai sutuoktiniai persimeta keliomis prancūziškomis frazėmis, padvelkia šviesa ir ramybe. Tokia prancūziškai lietuviška…
Lina su Therry susipažino Plungėje, šiam kaip inžinieriui atvykus čia padirbėti. Iš pradžių susikalbėjo angliškai, po to Lina išmoko puikiai prancūziškai. Pajutę vienas kitam trauką, išvyko kartu į Prancūziją. Ten praleido 13 metų.
Ir daržininkas, ir kulinaras
Anot Linos, Therry moka visus darbus ir šeima tuo labai didžiuojasi. Kasmet jis daržininkauja: sodina daugybę pupelių rūšių, moliūgų. Mažas žalias pupeles, labai populiarias Prancūzijoje, čia pavyko išauginti tik iš trečio karto – vis kažkas joms nepatikdavo. Bet štai dabar vyras džiaugdamasis rodo didoką jų maišelį.
Dar jisai puikus kulinaras. Mielai gamina šeimai valgį, kuria savo receptus ir stebina jų skoniu. Ką bekalbėti apie jųdviejų sutarimą. Linai nereikia kalbėti apie jų santykius. Žvilgsnis išduoda, kokia ji laiminga, apgaubta visoms jos idėjoms pritariančio ir palaikančio vyro dėmesio.
Anksčiau Therry dirbo dažnai sveikatai kenksmingomis sąlygomis, todėl dabar ypatingai vertina gryną orą, sveiką maistą. Ir nėra jam didelių problemų. Žinoma, labiau susikalbėti su aplinkiniais, manau, jam patiktų, bet ir tai – tik laiko klausimas.
„Ką jūs čia veiksite? Negi nematote, kaip čia sunku ir blogai?“ – tokių klausimų sulaukė iš Prancūzijos į Lietuvą gyventi persikėlusi šeima. Bet Lina visiems skeptikams turi atsakymą: „Čia toks švarus oras, natūrali gamta, visi galime auginti ir vartoti sveikas daržoves, vaisius, mėsą. Tai yra vertybė. Mūsų tikslas – gyventi ekologiškai, patiems pasigaminti tai, ko reikia buičiai ir kuo mažiau pirkti.“
Jau dabar ši šeima moka apsieiti su nedideliu pačių reikalingiausių daiktų kiekiu. „Aš esu tos nuomonės, kad jei turi kokį drabužį, tai ir dėvėk, kol nusidėvės. Kodėl pulti pirkti naują? Ir matau, kad ir vaikai perėmė tą mano filosofiją: sūnus Saulius, studentas, net stebimės, jau šešeri metai su ta pačia kuprine vaikšto. Juk yra daug vertesnių dalykų nei daiktai. Mane labai žavi visokie seni rakandai, senoviniai receptai. Neseniai radau močiutės senas grybukų kepimo formeles. Bandysiu kepti. Va čia tikras džiaugsmas. Ne dejuoti, o džiaugtis reikia mokėti!“
Pasiilgsta tik austrių
Kad šitaip būtų lengva ir gera gyventi! Net pavydu. Vis tiek, klausiu, juk kažko tikrai pasiilgstate iš to praeito, prancūziško gyvenimo? Pora pasikalba ir sutartinai linkteli, o Lina išverčia: „Austrių! Abu pasiilgstame austrių. Eidavome Prancūzijoje pajūriu, o jų gausybė ant kranto. Pirmą kartą ragaudama net užsimerkiau. Negalėjau patikėti, kad aš tai darau – kažkokią keistenybę žalią valgau. Bet labai patiko. Dieviškas skonis. Dar pasiilgstame tų mažų prancūziškų turgelių, vadinamųjų blusturgių. Rietavo turguje per sunkūs daiktai.“
Gera būti šeimoje, kurioje vyrauja darna ir dėmesingumas vienas kitam. Pabendravus ir paviešėjus Šliktinės kaime taip ir norisi būti geresniam… Manau, Lina nusipelnė visų mūsų pagarbos. Jos požiūris į pasaulį, mus supančią aplinką yra kaip niekad aktualus šiandien: nepulti pirkti, patiems gaminti ir keistis savo darbo produktais, stengtis sunaudoti tai, ką turime. Gerbti gyvūnus ir vaikus taip, kaip gerbiame save. Tokia ta prancūziškai lietuviška laimė.