Įstatymiškai nesaugomi
„Žemaičio“ skaitytojai gal dar prisimena lygiai prieš metus mūsų laikraštyje publikuotą nesmagią istoriją, kuomet paaiškėjo, kad rekonstruojant Dariaus ir Girėno gatvę (toje vietoje, kur ji ribojasi su naujuoju tuneliu) atkasto senojo grindinio akmenys nežinia kaip atsidūrė... darbininko kieme.
Tąkart paaiškėjo, jog tokie istoriniai objektai nėra įtraukti į kultūros paveldo registrą, tad ir saugoti juos neprivalu. Žinoma, atiduoti kam papuola – taip pat negalima. Viskas, kas randama statybvietėje, turi atitekti užsakovui, šiuo atveju – Lietuvos automobilių kelių direkcijai (Dariaus ir Girėno gatvė yra jos žinioje).
Tąkart šiuos riedulius pasisavinęs darbininkas žurnalistams dievagojosi nemanęs, kad daro kažką nusikalstamo, mat tie akmenys, jo žodžiais, menkaverčiai.
Istoriją bent šiek tiek išmanantieji tokį požiūrį tuoj sukritikuotų. Apmaudu tik, kad senieji akmeniniai grindiniai įstatymiškai nėra saugomi. „Lietuvoje yra pavyzdžių, kai rastas senasis grindinys atkuriamas ir pritaikomas šiems laikams. Arba išsaugomas mažas jo fragmentas. Tokius pavyzdžius matyti labai malonu. Deja, pas mus to nėra. Ir įgyvendinant Rietavo gatvės rekonstrukcijos projektą kažkoks išsaugojimas ar konservavimas nenumatytas“, – apgailestavo Savivaldybės paveldosaugos specialistas Gintaras Ramonas.
Perduos Savivaldybei
Tą patį tvirtino ir „Plungės lagūnos“ darbų vadovas E. Tkačiovas. Pasak jo, Rietavo gatvėje atidengti senojo grindinio akmenys bus iškasti ir išvežti saugoti į Savivaldybės nurodytą vietą, mat jie – ne kelią rekonstruojančios įmonės, bet jį valdančios Savivaldybės nuosavybė.
„Kam ji pritaikys tuos akmenis, jau ne mūsų reikalas. Mūsų darbas yra iškasti ir atiduoti“, – sakė darbų vadovas. Beje, pasak jo, rekonstruojant gatves atsiveriantys tokie senieji sluoksniai nėra retas dalykas, ypač, kai dirbama centrinėse miestų dalyse: „Tokių atvejų mano darbo praktikoj yra buvę jau ne kartą. Senieji brukai nėra traktuojami kaip paveldo objektas, tad ir saugoti juos kažkaip ypatingai ar pranešti apie tokį radinį paveldosaugininkams neprivalome.“
Kam bus panaudoti senojo Rietavo gatvės bruko akmenys, „Žemaitis“ teiravosi Savivaldybės Vietos ūkio skyriaus vedėjo Arvydo Liutikos. Jis išaiškino, kad akmenys atsidurs miesto seniūnijos žinioje – ji ir spręs, kam juos panaudoti. „Akmuo yra akmuo. Seniūnija ras kur jį pritaikyti“, – trumpas ir aiškus buvo vedėjo atsakymas.
Vaikystės bruką pakeitė asfaltas
Beje, feisbuke vienai Rietavo gatvės gyventojai pasidalinus atkastojo bruko vaizdais, atsirado tokių, kurie siūlė senąjį grindinį atkurti. Esą akmenimis grįsta gatvė senamiestyje labai tiktų. Buvo tokių, kurie šiai idėjai pritarė, tačiau kiti siūlė pasivaikščioti nuo centrinių parko vartų Oginskių rūmų link vedančiu bruku, kurį visi keikia, ir panašios idėjos esą kaipmat išgaruos iš galvos.
Tačiau plungiškis mokytojas ir istorikas Bronislovas Pocius primena, kad senųjų brukų nėra ko lyginti su šiuolaikiniais, kuriuos, imituojant istorinius grindinius, lipdo mūsų laikais. Esą senieji buvo išgrįsti taip, kad jais ir važiuoti, ir eiti galėdavai patogiai, nerizikuodamas išsisukti kojos ar pamesti rato.
Plungiškis gimė ir augo toje pačioje Rietavo gatvėje. Ir iki šiol prisimena, kaip sykį jį, jau devintoką, einantį į parduotuvę duonos bortu kliudė kariškių sunkvežimis, įkalnėje prasilenkdamas su kita sunkiasvore mašina. Smūgio į nugarą būta tokio stipraus, kad namo vaikinas parsvirduliavo tvoromis pasiramstydamas. Teko kviesti gydytoją, bet šis, laimei, rimtų sužalojimų neaptiko.
„Tada buvo 1961-ieji. Pamenu, mūsų gatvė buvo tik neseniai išasfaltuota. Vadinasi, senąjį grindinį asfaltu užlieti galėjo apie 1960-uosius“, – svarstė istorikas. Jis prisimena ir tai, kad pirmoji Plungėje buvo išasfaltuota Telšių gatvė, tiksliau – jos galas nuo buvusios Miškų ūkio kontoros. „Kaip būdavo smagu tuo asfaltu lėkti iki Milašaičių, užsisodinus kokią mergikę ant dviračio bagažinės“, – dalinosi linksmais prisiminimais.
Akmeninis grindinys – tik centrinėse gatvėse
O brukas Rietavo gatvėje įrengtas tarpukariu. Ir akmenimis išgrįsta buvo ne tik ši, bet ir kitos centrinės miesto gatvės: visa dabartinė Vytauto, Birutės (iki senojo tilto), Dariaus ir Girėno (iki pervažos), Telšių (iki sankryžos su Vandentiekio gatve) bei J. Tumo-Vaižganto (iki sankryžos su A. Vaišvilos ir Mozūrų g.).
„Šalia bruko kai kur buvo mediniai šaligatviai. Tik mūsų Rietavo gatvėj jis buvo paprastas, smėliu išpiltas. Pamenu, kad kiekvienas namas ties savo kiemo ribomis vasarą turėdavo nušluoti tą šaligatvį, žiemą nukasti sniegą. Jei to nepadarydavai, tuoj prisistatydavo milicija ir liepdavo mokėti baudą. Tas pats grėsdavo, jei per valstybinę šventę neiškeldavai vėliavos. Tokie tat laikai buvo“, – prisimena istorikas.
Ir nors sentimentai prabėgusiems metams – dideli, B. Pocius sako nepritariantis minčiai, jog į centrines miesto gatves reikėtų grąžinti akmeninį grindinį. Senų laikų jis sako ieškantis istorinėse nuotraukose, o kada tik eina pro šalį, visad pasidžiaugia naujuoju savo vaikystės ir jaunystės gatvės „drabužiu“, modernėjančia aplinka ir gražiai tvarkomais kiemais.